Nors gyvename moderniame, technologijų kupiname pasaulyje, prietarai vis dar tyliai lydi kasdienybę. Vieni jų atrodo nekalti ir net linksmi, kiti – gali nepastebimai daryti įtaką mūsų sprendimams, nuotaikai ar net savivertei. Kyla natūralus klausimas: ar tikrai verta jais tikėti, ar tai tiesiog senų laikų palikimas?
1. Juoda katė perbėgo kelią – lauk nelaimės
Šis prietaras atkeliavęs iš viduramžių, kai juodos katės buvo siejamos su raganavimu. Šiandien tai tik gyvūnas, einantis savo keliu, tačiau daugelis vis dar instinktyviai stabteli ar nusiteikia blogiau visai dienai.
2. Sudužęs veidrodis – 7 metai nelaimių
Veidrodžiai kadaise buvo laikomi sielos atspindžiu, todėl jų sudužimas kėlė baimę. Realybėje tai tiesiog stiklas, kuris dūžta dėl neatsargumo, o „7 metai“ – tik simbolinis skaičius.
3. Išbertos druskos – kivirčas
Kai druska buvo brangi, jos išbėrimas galėjo reikšti pyktį ar barnį. Šiandien šis prietaras labiau primena senovės laikus nei realų pavojų santykiams.
4. Negrįžk namo, jei jau išėjai
Tikima, kad grįžimas „nutraukia sėkmę“. Tačiau dažniausiai grįžtame todėl, kad kažką pamiršome – raktus, telefoną ar ramybę galvoje.
5. Švilpimas namuose – pinigų netekimas
Šis prietaras greičiau susijęs su etiketu ir triukšmu namuose. Visgi kai kurie žmonės iki šiol nutyla vos pradėję švilpauti.
6. Valgyti nuo peilio – tapsi piktas
Šis prietaras kilo ne iš mistikos, o iš visiškai praktiškų priežasčių. Seniau peiliai buvo aštrūs, grubūs, dažnai – vieninteliai buityje naudojami įrankiai, todėl valgymas nuo jų kėlė realią grėsmę susižeisti burną ar liežuvį. Norint atgrasyti vaikus ir suaugusiuosius nuo šio įpročio, buvo pasitelkta baimė – esą tai „padaro žmogų piktą“.
7. Per slenkstį nesveikinama ir nieko nepaduodama
Slenkstis senovėje buvo laikomas simboline riba – tarp vidaus ir išorės, tarp saugios erdvės ir nepažįstamo pasaulio. Tikėta, kad per jį galima „perduoti“ blogą energiją, konfliktus ar net nelaimes.
8. Jei niežti delną – lauk pinigų
Tai vienas iš maloniausių prietarų, kurį daugelis priima su šypsena ir net viltimi. Kas gi nenorėtų netikėto finansinio džiaugsmo?
Tačiau realybėje delno niežėjimas dažniausiai turi visai paprastas priežastis:
- sausa oda,
- alergija,
- temperatūros pokyčiai,
- nervinė įtampa.
9. Ant stalo sėdėti – vargas
Iš pirmo žvilgsnio skamba grėsmingai, tačiau šio prietaro šaknys – socialinės ir kultūrinės. Stalas nuo seno buvo laikomas:
- maisto,
- šeimos,
- bendrystės simboliu.
10. Jei nukrito stalo įrankis – ateis svečias
Vienas iš šviesesnių ir linksmesnių prietarų, kuris dažnai sukelia šypseną. Nukrito šaukštas ar šakutė – kažkas „pakeliui“.
Nors realybėje svečiai:
- dažniausiai skambina,
- rašo žinutes,
- susitaria iš anksto,
šis prietaras išliko kaip žaisminga kasdienybės detalė.
11. Skėčio negalima atsidaryti patalpoje
Anksčiau skėčiai buvo gremėzdiški ir pavojingi, todėl tai buvo praktinis įspėjimas. Mistika čia atsirado vėliau.
12. Negalima dovanoti laikrodžio
Šis prietaras siejamas su senoviniu įsitikinimu, kad laikrodis skaičiuoja laiką iki išsiskyrimo ar pabaigos. Kai kuriose kultūrose jis simbolizavo atsisveikinimą ar net nutrūkstančius santykius. Dėl to laikrodis buvo laikomas netinkama dovana mylimam žmogui.
Šiandien požiūris smarkiai pasikeitė – laikrodis dažniau reiškia rūpestį, praktiškumą ir ilgaamžiškumą. Daugeliui tai net labai asmeniška ir stilinga dovana, neturinti jokios neigiamos prasmės.
13. Pirmadienį pradėti svarbių darbų negalima
Šis prietaras kilo iš nuostatos, kad pirmadienis – „sunki“ diena po savaitgalio. Žmonės ją siejo su nuovargiu, lėtu startu ir nesėkme. Tačiau tai labiau psichologinis nusiteikimas, o ne realus veiksnys.
Iš tiesų sėkmę lemia pasiruošimas, planavimas ir motyvacija, o ne kalendoriaus lapas. Jei žmogus nusiteikęs pozityviai, pirmadienis gali tapti puikia naujų pradžių diena.
14. Vestuvinis žiedas nukrito – blogas ženklas
Vestuvinis žiedas laikomas santuokos simboliu, todėl jo nukritimas dažnai sukelia nerimą. Tačiau dažniausiai tai nutinka dėl jaudulio, skubėjimo ar sudrėkusių rankų, o ne dėl pranašystės apie santykių ateitį.
Vis dėlto daugelis porų vis dar instinktyviai išsigąsta šio „ženklo“, nors realybėje santuokos stiprumą lemia ne žiedas, o tarpusavio ryšys, pagarba ir kasdieniai pasirinkimai.
15. Per vestuves lyja – bloga santuoka
Įdomu tai, kad kai kuriose kultūrose lietus per vestuves laikomas sėkmės ir gausos ženklu.
16. Jei paukštis atsitrenkė į langą – bloga žinia
Dažniausiai tai paukščio dezorientacija ar atspindys stikle, bet prietaras vis dar kelia nerimą.
17. Nėščiajai negalima kirpti plaukų
Plaukai neturi jokios įtakos nei vaiko sveikatai, nei likimui. Tai vienas labiausiai moteris ribojančių prietarų.
18. Negalima sėdėti kampe – netekėsi
Šis prietaras ypač dažnai buvo taikomas jaunoms merginoms kaip socialinio spaudimo forma. Sėdėjimas kampe buvo siejamas su vienatve, „nepastebimumu“ ar tariamu nepatrauklumu. Taip buvo subtiliai formuojama mintis, kad moters vertė siejama su jos galimybe ištekėti.
Šiandien akivaizdu, kad sėdėjimo vieta neturi jokios įtakos santykiams ar gyvenimo keliui – tai labiau atspindi praeities stereotipus, o ne realybę.
19. Jei sapnuoji dantis – kažkas mirs
Tai vienas labiausiai bauginančių prietarų, kuris gali sukelti nerimą dar ilgai po pabudimo. Tačiau psichologai ir sapnų tyrėjai sutaria – sapnai nėra tiesioginės pranašystės. Dantys sapnuose dažnai simbolizuoja stresą, kontrolės praradimą, pokyčius ar baimę dėl ateities.
Toks sapnas labiau rodo vidinę būseną, o ne būsimus įvykius. Baimę kelia ne pats sapnas, o jam suteikiama prietaringa reikšmė.
20. Reikia pabelsti į medį, kad neprisišauktum nelaimės
Pabeldimas į medį – vienas plačiausiai paplitusių ritualų, naudojamas net ir skeptiškų žmonių. Jo esmė – psichologinis saugumo jausmas: tarsi uždaroma pasakyta mintis ir „apsisaugoma“ nuo blogo scenarijaus.
Šis veiksmas ne keičia įvykius, o ramina – leidžia jaustis labiau kontroliuojant situaciją. Tai mažas gestas, padedantis sumažinti nerimą, net jei logiškai suprantame, kad jis neturi mistinės galios.
Ar verta tikėti prietarais?
Prietarai žmones lydi nuo seniausių laikų – jie gimė tada, kai pasaulis buvo mažiau suprantamas, o daugelis reiškinių neturėjo mokslinio paaiškinimo. Tai buvo būdas susikurti tvarką chaose, nusiraminti ir jaustis bent šiek tiek saugiau. Tačiau šiandien, kai turime daugiau žinių ir pasirinkimų, kyla natūralus klausimas – ar prietarai vis dar mums naudingi?
Viskas priklauso nuo to, kaip mes jais tikime.
Jei prietarai:
- suteikia trumpalaikį saugumo jausmą,
- tampa kultūrine ar šeimos tradicija,
- kelia šypseną ir nekelia baimės,
tuomet jie gali būti visiškai nekenksmingi. Pabelsti į medį ar šyptelėti, kai niežti delną, dažnai veikia kaip psichologinis ritualas, padedantis nusiraminti ar nusiteikti pozityviai.
Tačiau problema prasideda tada, kai prietarai:
- ima valdyti sprendimus,
- kelia nuolatinį nerimą ar kaltės jausmą,
- riboja veiksmus („nepradėsiu“, „nedarysiu“, „palauksiu“),
- verčia tikėti, kad nesėkmės neišvengiamos.
Tokiu atveju jie tampa ne pagalba, o vidiniu stabdžiu. Užuot pasitikėję savimi, atsakomybę už gyvenimą perkeliame ženklams, simboliams ar atsitiktinumams.
Psichologai pabrėžia:
žmonės linkę tikėti prietarais tada, kai jaučiasi nesaugūs, pavargę ar neturintys kontrolės.
Todėl svarbiausias klausimas – ne ar prietaras „teisingas“, o ką jis daro su manimi.
Jei prietaras ramina – jis gali likti kaip žaisminga tradicija.
Jei gąsdina ar riboja – verta jį paleisti.
