Megztinis dar rugsėjį atrodė nepriekaištingai, o po kelių skalbimų jau turi išsitampiusius pečius, paviršiuje atsirado pūkelių, o audinys kažkodėl nebėra toks minkštas. Pažįstama?
Ne visada dėl to kalta megztinio kokybė. Trikotažas gana jautriai reaguoja į tai, kaip dažnai jį skalbiame, kokią programą pasirenkame, kaip džioviname ir net kaip laikome spintoje.
Gera žinia – daugumos klaidų galima išvengti. Ir tam nebūtina kiekvieno kašmyro ar vilnos megztinio nešti į valyklą. Dažniausiai pakanka kelių įpročių, kurie padeda išsaugoti formą, minkštumą ir tą malonų naujo megztinio vaizdą gerokai ilgiau.
1. Prieš skalbdama pažiūrėk ne tik į sudėtį, bet ir į etiketę
Vilna, merino vilna, kašmyras, mohera ar jų mišiniai gali atrodyti panašiai, tačiau jų priežiūros reikalavimai nebūtinai bus vienodi. Net du 100 proc. vilnos megztiniai gali turėti skirtingas skalbimo instrukcijas, nes svarbi ne tik žaliava, bet ir tai, kaip pluoštas buvo apdorotas, verptas bei megztas.
Todėl pirmasis autoritetas visada turėtų būti ne internete rasta universali taisyklė, o konkretaus drabužio priežiūros etiketė. Jei joje leidžiama skalbti skalbyklėje, vilnonio megztinio nebūtina iš principo skalbti rankomis. Jei parašyta „tik rankomis“ arba „tik cheminis valymas“, eksperimentuoti jau rizikingiau.
Vilnos priežiūros specialistai taip pat rekomenduoja prieš skalbiant megztinį išversti į blogąją pusę – taip jo išorinis paviršius patiria mažiau trinties.
Svarbus ir temperatūros ženklas. Jei etiketėje nurodyta 30 °C, didesnė temperatūra nepadarys megztinio „švaresnio“, tačiau gali pakeisti jo formą ar paviršių. Tas pats galioja ir džiovyklei: jei jos simbolis perbrauktas, geriau netikrinti, ar šį kartą gal vis dėlto nieko nenutiks.
2. Ne kiekvienas dėvėjimas turi baigtis skalbimu
Vienas paprasčiausių būdų ilgiau išlaikyti megztinį gražų – neskalbti jo automatiškai po kiekvieno apsivilkimo.
Ypač jei po juo vilkėjai marškinėlius ar kitą ploną sluoksnį, o pats megztinis nėra suteptas ir neįgavo stipraus kvapo. Vilna natūraliai yra atsparesnė kvapų kaupimuisi, todėl dažnai pakanka drabužį išvėdinti ir leisti jam kuriam laikui pailsėti.
Universalaus skaičiaus, po kiek dėvėjimų būtina skalbti megztinį, nėra. Plonas prie kūno dėvimas modelis natūraliai bus skalbiamas dažniau nei storas vilnonis megztinis, vilkimas ant marškinių. Svarbiau įvertinti patį drabužį, o ne laikytis griežto grafiko.
Jei megztinis tiesiog prisigėrė restorano ar kito aplinkos kvapo, pirmiausia pabandyk jį išvėdinti. Tik svarbu jo nepalikti drėgnoje patalpoje ar suglamžyto krūvoje – drėgmė ir natūralūs pluoštai nėra geriausias derinys.
3. Didžiausia klaida dažnai nutinka ne skalbiant, o skubant
Vilnos ar kašmyro megztiniui nereikia karšto vandens ir intensyvaus trynimo, kad jis būtų švarus. Priešingai – jautriems mezginiams paprastai geriau tinka švelnus skalbimas ir drungnas vanduo, jei būtent tai leidžia priežiūros etiketė.
Skalbiant rankomis megztinio nereikėtų smarkiai trinti, sukti ar gręžti. Woolmark vilnai rekomenduoja švelnų mirkymą drungname vandenyje su vilnai tinkamu skalbikliu, o perteklinį vandenį pašalinti atsargiai, netampant drabužio.
Svarbu ir pati skalbimo priemonė. Vilnai geriausiai tinka neutralus, švelnus, jai skirtas skalbiklis. Daugiau priemonės nebūtinai reiškia geresnį rezultatą – svarbiau laikytis dozavimo instrukcijų ir gerai išskalauti.
Kašmyrui švelnumas ypač svarbus. Škotijos kašmyro gamintojas „Johnstons of Elgin“ taip pat rekomenduoja megztą kašmyrą skalbti drungname vandenyje, švelniai spaudžiant, bet negręžiant ir netampant.
4. Skalbyklė nebūtinai yra megztinio priešas
Mintis, kad kiekvieną vilnonį megztinį privaloma skalbti rankomis, nėra visiškai teisinga. Daugelį šiuolaikinių vilnos gaminių galima skalbti skalbyklėje – jei tai aiškiai leidžia jų etiketė.
Tokiu atveju svarbiausia pasirinkti vilnai arba delikatiems audiniams skirtą programą. Tokios programos paprastai sumažina mechaninį poveikį, kuris mezginiui gali būti ne mažiau svarbus nei pati vandens temperatūra.
Prieš skalbdama megztinį išversk į blogąją pusę, o jei nori dar labiau sumažinti trintį, gali naudoti skalbinių maišelį. Taip pat verta vengti kompanijos, kuri mezginiui akivaizdžiai nepalanki: sunkių džinsų, šiurkščių rankšluosčių ar drabužių su daugybe užtrauktukų ir kitų kietų detalių.
Būgno taip pat nereikia prikimšti iki galo. Prie itin švelnaus skalbimo net priežiūros ženklų rekomendacijose nurodoma mažinti skalbinių kiekį, kad drabužiai patirtų mažiau mechaninio poveikio.
5. Jei nori išsaugoti formą, didžiausią dėmesį skirk džiovinimui
Kartais megztinį išskalbiame nepriekaištingai, o sugadiname per paskutinį etapą.
Šlapias mezginys yra sunkus. Pakabintas ant pakabos jis gali pradėti tįsti, ypač per pečius ir apačią. Būtent todėl vilnonius megztinius paprastai rekomenduojama džiovinti horizontaliai.
Po skalbimo megztinio nereikia stipriai gręžti. Galima jį paguldyti ant švaraus rankšluosčio ir švelniai pašalinti perteklinę drėgmę, o tuomet perkelti ant sauso lygaus paviršiaus. Kol mezginys dar drėgnas, rankomis suformuok pečių liniją, rankoves, apačią ir apykaklę.
Tiesioginės kaitros taip pat geriau vengti. Radiatorius ar intensyvi saulė gali paveikti ne tik formą, bet ir spalvą, todėl saugiausia megztinį palikti natūraliai džiūti gerai vėdinamoje vietoje.
6. Pūkelių atsiradimas dar nereiškia, kad nusipirkai prastą megztinį
Nedideli susivėlusių pluoštų kamuoliukai dažniausiai pirmiausia pasirodo ten, kur drabužis nuolat trinasi: po rankomis, šonuose, ties rankinės dirželiu ar ten, kur į megztinį remiasi palto audinys.
Ir taip – jų gali atsirasti net ant gero kašmyro. Pilingas susijęs su pluoštų judėjimu ir trintimi, todėl vien jo buvimas nėra pakankamas ženklas spręsti apie viso drabužio kokybę. Kašmyro gamintojai net pažymi, kad pirmųjų dėvėjimų metu nedidelis pūkelių kiekis gali būti natūralus.
Svarbiausia, ką su jais darai. Pūkelių geriau neplėšti pirštais – kartu galima ištraukti ir ilgesnius pluoštus. Kašmyrui tinka specialios šukos, o kitam mezginiui galima naudoti drabužių pūkelių skustuvą, tik labai atsargiai ir be stipraus spaudimo.
7. Spinta taip pat yra megztinio priežiūros dalis
Megztinius dažniausiai geriau lankstyti, o ne kabinti. Ilgai ant siauros pakabos laikomas mezginys gali išsitampyti ties pečiais, ypač jei jis sunkesnis ar laisvesnio mezgimo. Sulankstytus rekomenduojama laikyti ir kašmyro bei kitų plonų, jautresnių pluoštų mezginius.
Jei vilnonį ar kašmyro megztinį ruošiesi padėti ilgesniam laikui, svarbu, kad jis būtų švarus. Ant audinio likę maisto pėdsakai, kūno riebalai ar kitos organinės medžiagos gali privilioti drabužines kandis. Todėl sezonui pasibaigus išskalbtus ir visiškai išdžiūvusius mezginius verta laikyti sandariai uždaromose dėžėse ar maišuose.
Jei ant mezginių jau pastebėjai skylučių ar kitų kandžių požymių, vien kedro rutuliuko neužteks. Tokiu atveju pirmiausia reikia pašalinti pačią problemą, o tik tada pasirūpinti prevencija.
