Ramunėlės, čiobreliai, mėtos, melisos, šalavijai ar imbieras – vaistažolės, kurias daugelis prisimena vos pajutę pirmuosius negalavimus. Vienos tradiciškai vartojamos peršalus ir kosint, kitos padeda palengvinti virškinimo sutrikimus, nervinę įtampą ar menstruacijų spazmus. Tačiau ne visos vaistažolės veikia vienodai, o netinkamai pasirinktos gali ne tik nepadėti, bet ir sukelti nepageidaujamų reakcijų. Kokias vaistažoles verta turėti namuose ir kada jas rinktis?
Vaistažolių arbatos daugeliui asocijuojasi su vaikyste, močiutės patarimais ir natūraliais būdais pasirūpinti savijauta. Šaltą vakarą išgertas liepžiedžių puodelis, kvapni mėtų arbata po sotaus valgio ar melisų užpilas prieš miegą neretai tampa kasdieniais ritualais. Vis dėlto vaistažolės nėra vien malonaus skonio gėrimai. Jose yra biologiškai aktyvių medžiagų, kurios gali veikti įvairias organizmo sistemas, todėl svarbu žinoti ne tik jų galimą naudą, bet ir vartojimo ypatumus.
Šiuolaikinė fitoterapija – gydymas augalinės kilmės preparatais – remiasi tiek ilgamete augalų vartojimo patirtimi, tiek moksliniais tyrimais. Kai kurių vaistažolių poveikis pagrįstas klinikiniais tyrimais, o kitų vartojimas pripažįstamas tradiciniu, nes patikimų tyrimų dar nepakanka. Todėl vaistažoles geriausia vertinti kaip galimą pagalbinę priemonę lengviems simptomams palengvinti, o ne kaip gydytojo paskirto gydymo pakaitalą.
Vaistažolės nuo peršalimo: liepžiedžiai, čiobreliai ir šeivamedžio žiedai
Atšalus orams vieni dažniausių negalavimų tampa sloga, gerklės perštėjimas, kosulys ir bendras silpnumas. Pajutus pirmuosius peršalimo simptomus, dažnai norisi pasigaminti karštos vaistažolių arbatos. Šilti gėrimai gali padėti palaikyti pakankamą skysčių kiekį organizme, sudrėkinti gerklę ir trumpam palengvinti nemalonius pojūčius, tačiau jie nesunaikina peršalimą sukeliančių virusų.
Liepžiedžiai nuo seno laikomi viena populiariausių vaistažolių šaltuoju metų laiku. Jų arbata tradiciškai geriama peršalus, jaučiant šaltkrėtį ar bendrą silpnumą. Liepžiedžiuose yra flavonoidų, gleivingųjų medžiagų ir kitų augalinių junginių, o šiltas užpilas gali maloniai veikti sudirgusią gerklę. Liaudies medicinoje liepžiedžiai siejami su prakaitavimo skatinimu, tačiau įrodymų, kad jie reikšmingai sumažintų karščiavimą ar sutrumpintų infekcijos trukmę, nepakanka. Svarbiausias jų privalumas peršalus gali būti šilto gėrimo teikiamas komfortas.
Čiobreliai ypač vertinami, kai peršalimą lydi drėgnas kosulys ir sunkiau pasišalina gleivės. Juose yra aromatinių junginių, tarp jų timolio ir karvakrolio. Čiobrelių preparatai tradiciškai vartojami atsikosėjimui palengvinti. Europos vaistų agentūra pripažįsta tam tikrų čiobrelių preparatų tradicinį vartojimą produktyviam kosuliui, susijusiam su peršalimu, tačiau tai nereiškia, kad jų veiksmingumas patvirtintas tokio pat stiprumo įrodymais kaip daugelio įprastų vaistų.
Juoduogio šeivamedžio žiedai taip pat naudojami peršalimo sezonu. Jie tradiciškai vartojami lengviems peršalimo simptomams palengvinti, dažniausiai ruošiant šiltą arbatą. Vis dėlto nereikėtų painioti šeivamedžio žiedų su uogomis ar kitomis augalo dalimis – neapdorotos šeivamedžio uogos, lapai ir stiebai gali turėti nuodingų junginių. Todėl saugiausia naudoti vaistinėje įsigytą, tinkamai paruoštą žaliavą.
Peršalus svarbiausia ilsėtis, gerti pakankamai skysčių ir stebėti simptomus. Jei karščiavimas užsitęsia, atsiranda dusulys, krūtinės skausmas ar savijauta ryškiai blogėja, vien vaistažolių arbatos nepakanka.
Vaistažolės nuo gerklės skausmo: šalavijai ir vaistinės svilarožės
Gerklės skausmas gali atsirasti dėl virusinės infekcijos, sauso patalpų oro, balso pertempimo ar kitų priežasčių. Kai gerklę peršti, sunku ryti arba vargina sausumo pojūtis, kai kurie augaliniai preparatai gali padėti sumažinti diskomfortą.
Šalavijai nuo seno naudojami burnos ir gerklės priežiūrai. Jų lapuose esantys polifenoliai ir kiti junginiai pasižymi biologiniu aktyvumu, todėl šalavijų preparatai tradiciškai vartojami esant lengvam burnos ir gerklės gleivinės uždegimui. Šalavijų užpilas gali būti naudojamas skalavimui, tačiau jis nepakeičia gydymo, jei gerklės skausmą sukelia bakterinė infekcija, kuriai reikalingi antibiotikai.
Svarbu nepamiršti, kad šalavijų sudėtyje gali būti tujono – medžiagos, kurios didesni kiekiai gali būti toksiški nervų sistemai. Todėl nerekomenduojama savarankiškai vartoti stiprių šalavijų ekstraktų ar eterinio aliejaus, o nėštumo ir žindymo metu gydomąjį šalavijų vartojimą reikėtų aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.
Vaistinės svilarožės šaknis yra dar viena tradiciškai naudojama augalinė priemonė. Joje gausu gleivingųjų medžiagų, kurios, patekusios į vandenį, sudaro klampų skystį. Šis gali padengti sudirgusią burnos ir gerklės gleivinę bei trumpam sumažinti perštėjimą. Svilarožės preparatai ypač dažnai pasirenkami esant sausam, dirginančiam kosuliui.
Renkantis svilarožės preparatus svarbu laikytis pakuotėje pateiktų nurodymų. Dėl gleivingųjų medžiagų jie gali sulėtinti kai kurių kartu vartojamų vaistų pasisavinimą, todėl tarp vaistų ir svilarožės preparato vartojimo gali reikėti padaryti pertrauką.
Vaistažolės nuo galvos skausmo: pipirmėtės ir melisos
Galvos skausmas yra vienas dažniausių negalavimų, tačiau jo priežastys gali būti labai skirtingos. Skausmą gali sukelti įtampa, miego trūkumas, dehidratacija, migrena ar kitos sveikatos problemos. Todėl prieš renkantis vaistažoles svarbu atkreipti dėmesį, kokio pobūdžio skausmas vargina ir ar jis nesusijęs su kitais simptomais.
Pipirmėtės dažnai minimos kaip viena tinkamesnių augalinių priemonių esant įtampos tipo galvos skausmui. Pipirmėčių eteriniame aliejuje esantis mentolis sukelia vėsinimo pojūtį, o kai kurie nedideli tyrimai rodo, kad specialūs ant odos naudojami pipirmėčių aliejaus preparatai gali sumažinti įtampos tipo galvos skausmo intensyvumą. Vis dėlto svarbu atskirti pipirmėčių arbatą nuo standartizuoto aliejaus preparato: nėra pakankamai įrodymų, kad įprasta mėtų arbata tiesiogiai malšintų galvos skausmą.
Pipirmėčių eterinio aliejaus nereikėtų tepti ant odos neskiesto, naudoti arti akių ar ant mažų vaikų veido. Saugiau rinktis specialiai išoriniam naudojimui skirtą preparatą ir laikytis jo instrukcijos.
Melisos gali būti naudingos tais atvejais, kai galvos skausmas susijęs su emocine įtampa, stresu ar nuovargiu. Melisų lapai tradiciškai vartojami lengviems streso simptomams mažinti ir miegui palengvinti. Nors tiesioginis jų poveikis galvos skausmui nėra pakankamai ištirtas, raminantis arbatos ritualas ir poilsis gali padėti pagerinti bendrą savijautą.
Jeigu galvos skausmas atsiranda staiga ir yra itin stiprus, jį lydi regėjimo, kalbos, sąmonės sutrikimai, karščiavimas su sprando sustingimu ar vienos kūno pusės silpnumas, būtina skubi medicinos pagalba. Tokiais atvejais nereikėtų bandyti skausmo malšinti vaistažolėmis.
Vaistažolės nuo menstruacijų skausmo: imbieras, pankoliai ir aviečių lapai
Menstruacijų metu atsirandantys apatinės pilvo dalies spazmai daugeliui moterų yra gerai pažįstamas reiškinys. Juos dažniausiai sukelia gimdos susitraukimai, kuriuos skatina prostaglandinai – organizme gaminamos biologiškai aktyvios medžiagos. Kai jų išsiskiria daugiau, skausmas gali būti stipresnis, kartais plisti į nugarą ar šlaunis, o kartu gali pasireikšti pykinimas, silpnumas ar viduriavimas.
Imbieras yra viena geriau tirtų augalinių priemonių menstruacijų skausmui mažinti. Kai kurie klinikiniai tyrimai rodo, kad tam tikros dozės imbiero papildų gali sumažinti pirminės dismenorėjos, arba įprastų menstruacijų spazmų, intensyvumą. Manoma, kad toks poveikis gali būti susijęs su imbiero biologiškai aktyvių junginių įtaka uždegiminių medžiagų gamybai. Vis dėlto daugelyje tyrimų naudoti konkrečios sudėties papildai, todėl negalima tvirtinti, kad įprastas puodelis imbiero arbatos suteiks tokį patį poveikį.
Pankolių sėklos tradiciškai naudojamos ne tik virškinimo sutrikimams, bet ir lengviems menstruacijų spazmams palengvinti. Jose esantys aromatiniai junginiai gali veikti lygiuosius raumenis, o kai kuriuose tyrimuose nagrinėtas galimas spazmus mažinantis poveikis. Tačiau mokslinių duomenų kokybė nevienoda, todėl pankolių preparatai neturėtų pakeisti veiksmingo gydymo, jei menstruacijų skausmai yra stiprūs.
Aviečių lapai taip pat turi ilgą vartojimo moterų sveikatai istoriją. Jie tradiciškai naudojami lengviems menstruacijų spazmams palengvinti, tačiau patikimų klinikinių įrodymų apie jų veiksmingumą vis dar trūksta. Be to, aviečių lapų arbata dažnai pristatoma kaip naudinga nėščiosioms, nors jos saugumas ir veiksmingumas nėštumo metu nėra pakankamai patvirtinti.
Jeigu menstruacijų skausmas toks stiprus, kad trukdo dirbti, mokytis ar atlikti kasdienius darbus, verta pasikonsultuoti su gydytoju. Ypač svarbu išsitirti, jei skausmai prasidėjo neseniai, nuolat stiprėja, atsiranda tarp menstruacijų arba juos lydi gausus kraujavimas. Kartais tokie simptomai gali būti susiję su endometrioze, adenomioze ar kitomis ginekologinėmis ligomis.
Vaistažolės nuo pilvo pūtimo: mėtos, pankoliai ir kmynai
Pilvo pūtimas, sunkumo pojūtis po valgio ir padidėjęs dujų kaupimasis yra dažni virškinimo sistemos nusiskundimai. Jie gali atsirasti dėl greito valgymo, tam tikrų maisto produktų, vidurių užkietėjimo ar funkcinio virškinimo sutrikimo. Lengvais atvejais gali padėti mitybos įpročių keitimas, pasivaikščiojimas po valgio ir kai kurios vaistažolės.
Pipirmėtės yra viena geriausiai žinomų augalinių priemonių virškinimo negalavimams. Tam tikri specialiai paruošti pipirmėčių aliejaus preparatai tiriami ir naudojami dirgliosios žarnos sindromo simptomams, įskaitant pilvo skausmą ir pūtimą, palengvinti. Manoma, kad pipirmėčių aliejus gali padėti atpalaiduoti žarnyno lygiuosius raumenis, tačiau jo veiksmingumas priklauso nuo preparato formos. Įprastos mėtų arbatos poveikis nėra taip gerai ištirtas.
Svarbu žinoti, kad pipirmėtės ne visiems tinka. Žmonėms, kuriuos vargina gastroezofaginis refliuksas arba dažnas rėmuo, pipirmėčių preparatai gali sustiprinti nemalonius simptomus.
Pankoliai ir kmynai nuo seno naudojami virškinimui palengvinti. Jų sėklose yra eterinių aliejų ir kitų junginių, kurių poveikis virškinamajam traktui tiriamas. Pankolių preparatai tradiciškai pripažįstami kaip galintys palengvinti lengvą spazminį pilvo diskomfortą ir dujų kaupimąsi. Kmynų preparatai taip pat naudojami esant pilvo pūtimui. Vis dėlto koncentruoti eteriniai aliejai nėra tas pats, kas arbata, ir jų savarankiškai gerti nerekomenduojama.
Jeigu pilvo pūtimas kartojasi dažnai, jį lydi svorio kritimas, kraujas išmatose, nuolatinis skausmas ar pasikeitę tuštinimosi įpročiai, svarbu ieškoti priežasties, o ne vien bandyti mažinti simptomus.
Vaistažolės nuo pykinimo: imbieras ir pipirmėtės
Pykinimas gali atsirasti dėl daugybės priežasčių – nuo persivalgymo ar kelionės automobiliu iki infekcijų, migrenos ir nėštumo. Viena dažniausiai šiam simptomui tiriamų augalinių priemonių yra imbieras. Jo šakniastiebyje yra gingerolių, šogaolių ir kitų junginių, kurie gali veikti virškinamojo trakto funkciją bei su pykinimu susijusius mechanizmus.
Imbiero veiksmingumas geriausiai ištirtas esant nėštumo pykinimui, nors ir čia svarbi preparato forma, dozė bei individuali sveikatos būklė. Kai kurių tyrimų duomenimis, imbiero preparatai gali sumažinti pykinimą, tačiau jų poveikis vėmimui ne visada yra toks pat aiškus. Nėštumo metu prieš vartojant imbiero papildus būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku.
Pipirmėtės taip pat dažnai pasirenkamos nuo pykinimo, tačiau įrodymų apie įprastos pipirmėčių arbatos veiksmingumą yra mažiau. Kai kuriuose tyrimuose vertintas pipirmėčių eterinio aliejaus kvapo poveikis pykinimui, tačiau šių rezultatų negalima tiesiogiai pritaikyti arbatai ar savarankiškai vartojamam eteriniam aliejui.
Jei pykinimas užsitęsia, kartojasi vėmimas arba nepavyksta išlaikyti skysčių, svarbiausia įvertinti dehidratacijos riziką ir kreiptis į medikus.
Vaistažolės nuo streso ir nerimo: melisos, ramunėlės ir pasifloros
Nuolatinė įtampa, didelis darbo krūvis ir poilsio trūkumas neretai paveikia ne tik emocinę savijautą, bet ir miegą, virškinimą bei gebėjimą susikaupti. Nors vaistažolės neišsprendžia streso priežasčių, kai kurie augaliniai preparatai gali padėti palengvinti lengvus nervinės įtampos simptomus.
Melisos laikomos viena populiariausių raminamųjų vaistažolių. Jų lapuose esantys junginiai, įskaitant rozmarino rūgštį, tiriami dėl galimo poveikio nervų sistemai. Europos vaistų agentūra pripažįsta tradicinį melisų preparatų vartojimą lengviems streso simptomams mažinti ir miegui palengvinti. Melisų arbata dažnai geriama vakare arba po emociškai įtemptos dienos.
Vaistinės ramunėlės taip pat siejamos su atsipalaidavimu. Nors ramunėlių arbata daugeliui yra malonus vakaro ritualas, mokslinių duomenų apie jos poveikį nerimui ir miego kokybei dar nepakanka tvirtoms išvadoms. Kai kuriuose tyrimuose nagrinėti koncentruoti ramunėlių ekstraktai, tačiau jų poveikis negali būti automatiškai prilyginamas įprastai arbatai.
Pasifloros tradiciškai vartojamos lengviems streso simptomams ir miego sutrikimams palengvinti. Jos dažnai įtraukiamos į augalinius raminamuosius mišinius kartu su melisomis ar valerijonais. Vis dėlto šių preparatų poveikis gali būti nevienodas, o vartojant juos kartu su raminamaisiais ar migdomaisiais vaistais gali sustiprėti mieguistumas.
Jeigu nerimas nuolat trukdo kasdieniam gyvenimui, sukelia panikos priepuolius ar ryškius miego sutrikimus, vaistažolių arbata neturėtų būti pagrindinis pagalbos būdas.
Vaistažolės nuo nemigos: valerijonai, melisos ir pasifloros
Užmigimo sunkumai gali būti susiję su stresu, netinkamu miego režimu, kofeino vartojimu, sveikatos problemomis ar kitais veiksniais. Lengvais atvejais gali būti naudinga vakare susikurti raminantį ritualą, sumažinti ekranų naudojimą ir laikytis pastovaus miego grafiko. Kai kurie žmonės papildomai renkasi vaistažolių preparatus.
Valerijonų šaknys yra viena plačiausiai naudojamų augalinių priemonių, skirtų miegui. Tam tikri standartizuoti valerijonų ekstraktai Europoje pripažįstami vartoti lengvai nervinei įtampai ir miego sutrikimams palengvinti. Vis dėlto mokslinių tyrimų rezultatai skiriasi priklausomai nuo preparato ir jo sudėties, todėl negalima teigti, kad kiekviena valerijonų arbata vienodai veiksminga.
Valerijonai gali sukelti mieguistumą ir pabloginti reakcijos greitį, todėl pavartojus kai kurių preparatų nereikėtų vairuoti ar dirbti su pavojingais mechanizmais. Jų nerekomenduojama vartoti nėštumo ir žindymo metu, taip pat vaikams iki 12 metų, nebent gydytojas nurodytų kitaip.
Melisos ir pasifloros dažnai derinamos su valerijonais, tačiau kelių raminamai veikiančių augalų mišiniai nebūtinai yra saugesni ar veiksmingesni. Ypač atsargiems reikėtų būti žmonėms, vartojantiems migdomuosius, raminamuosius vaistus ar alkoholį.
Jei nemiga tęsiasi kelias savaites, verta ieškoti jos priežasties. Lėtinės nemigos atveju vienas veiksmingiausių pirmojo pasirinkimo būdų yra nemigai skirta kognityvinė elgesio terapija.
Vaistažolės nuo skrandžio diskomforto: ramunėlės ir melisos
Sunkumo jausmas po valgio, nestiprus pilvo maudimas ar spazmai neretai paskatina ieškoti švelnesnių priemonių virškinimui palengvinti. Tokiais atvejais tradiciškai vartojamos ramunėlės ir melisos, tačiau svarbu atskirti laikiną funkcinį diskomfortą nuo simptomų, kuriuos sukelia skrandžio opa, tulžies pūslės ar kitos ligos.
Ramunėlių arbata tradiciškai geriama esant lengviems virškinimo sutrikimams. Ramunėlėse randama flavonoidų ir kitų augalinių junginių, kurių poveikis tiriamas laboratorinėmis sąlygomis. Vis dėlto pakankamai patikimų klinikinių tyrimų, patvirtinančių, kad ramunėlių arbata gydo gastritą ar skrandžio opas, nėra.
Melisos taip pat tradiciškai naudojamos esant lengvam pilvo pūtimui ir virškinimo diskomfortui. Jos gali būti ypač patrauklus pasirinkimas žmonėms, pastebintiems, kad virškinimo simptomai sustiprėja stresinėmis situacijomis. Vis dėlto užsitęsęs ar stiprėjantis skrandžio skausmas reikalauja medicininio įvertinimo, nes vien simptomų slopinimas gali atitolinti svarbios ligos diagnozę.
Vaistažolės šlapimo takų sveikatai: dilgėlės ir beržų lapai
Liaudies medicinoje dilgėlių ir beržų lapų arbatos dažnai siejamos su šlapimo išsiskyrimo skatinimu. Kai kurių šių augalų preparatų tradicinis vartojimas pripažįstamas siekiant padidinti šlapimo kiekį lengvų šlapimo takų nusiskundimų atvejais, tačiau šis poveikis nereiškia, kad jie gydo šlapimo takų infekcijas.
Dilgėlių lapuose yra įvairių mineralinių medžiagų ir augalinių junginių. Jie tradiciškai naudojami augaliniuose preparatuose, skirtuose šlapimo takų priežiūrai. Beržų lapai taip pat vartojami tam tikruose šlapimo išsiskyrimą skatinančiuose preparatuose, tačiau jų reikėtų vengti esant alergijai beržų žiedadulkėms, o kai kuriomis inkstų ar širdies ligomis sergantiems žmonėms toks vartojimas gali būti netinkamas.
Jei šlapinantis jaučiamas deginimas, dažnai norisi šlapintis, atsiranda skausmas ar kraujas šlapime, svarbu nebandyti infekcijos gydyti vien arbatomis. Ypač skubiai reikia kreiptis pagalbos, jei simptomus lydi karščiavimas, šaltkrėtis ar skausmas juosmens srityje.
Vaistažolės nuo lengvo vidurių užkietėjimo: linų sėmenys ir gysločio luobelės
Vidurių užkietėjimas gali pasireikšti dėl per mažo skaidulų kiekio, nepakankamo skysčių vartojimo, mažo fizinio aktyvumo ar tam tikrų vaistų. Vienos naudingesnių augalinių priemonių tokiu atveju yra ne tradicinės arbatos, o skaidulų turintys produktai.
Linų sėmenys turi tirpių ir netirpių skaidulų, kurios gali padėti palaikyti reguliarų tuštinimąsi. Balkšvojo gysločio sėklų luobelės, dar vadinamos psiliu, pasižymi gebėjimu sugerti vandenį ir padidinti išmatų tūrį. Šių skaidulų veiksmingumas gydant tam tikrus vidurių užkietėjimo atvejus yra geriau pagrįstas nei daugelio tradicinių žolelių arbatų.
Tačiau vartojant tokias priemones būtina gerti pakankamai vandens. Priešingu atveju jos gali sustiprinti vidurių užkietėjimą ar sukelti kitų problemų. Psilio preparatus taip pat būtina vartoti pagal pakuotės nurodymus, atsižvelgiant į galimą sąveiką su geriamaisiais vaistais.
Nors kai kurios laisvinamosios vaistažolės, pavyzdžiui, senos lapai, gali veikti stipriau, jų nereikėtų vartoti nuolat be gydytojo priežiūros. Ilgalaikis stimuliuojamųjų laisvinamųjų preparatų vartojimas gali sukelti nepageidaujamų reiškinių.
Vaistažolės menopauzės metu: šalavijai ir kekinės blakėžudės preparatai
Menopauzės laikotarpiu moterys gali patirti karščio bangas, naktinį prakaitavimą, miego sutrikimus ar emocinės savijautos pokyčius. Dėl šių simptomų kartais pasirenkami augaliniai preparatai, tačiau jų veiksmingumas ir saugumas labai priklauso nuo konkretaus produkto.
Šalavijų preparatai tradiciškai naudojami siekiant palengvinti padidėjusį prakaitavimą. Kai kuriuose nedideliuose tyrimuose nagrinėtas jų poveikis karščio bangoms, tačiau įrodymų dar nepakanka, kad šalavijus būtų galima laikyti patikimu menopauzės simptomų gydymo būdu. Be to, ilgalaikis stiprių šalavijų preparatų vartojimas gali kelti saugumo klausimų dėl tujono.
Kekinės blakėžudės (Actaea racemosa) preparatai taip pat naudojami menopauzės simptomams. Kai kurių standartizuotų ekstraktų poveikis tirtas klinikiniuose tyrimuose, tačiau rezultatai nevienodi. Be to, yra pranešimų apie retus kepenų pažeidimo atvejus vartojant tokius preparatus, todėl jų nereikėtų pradėti vartoti nepasitarus su gydytoju ar vaistininku.
Jei menopauzės simptomai ryškiai blogina gyvenimo kokybę, yra veiksmingų gydymo būdų, kuriuos galima individualiai aptarti su gydytoju.
Kaip tinkamai paruošti vaistažolių arbatą?
Nors gali atrodyti, kad visas vaistažoles pakanka užpilti verdančiu vandeniu, iš tiesų jų paruošimas priklauso nuo augalo dalies ir norimo gauti preparato. Žiedai ir lapai dažniausiai ruošiami kaip užpilai, o kai kurioms šaknims, žievėms ar sėkloms gali reikėti kitokio paruošimo būdo.
Pavyzdžiui, melisų lapų užpilui Europos vaistų agentūros monografijoje suaugusiesiems ir vyresniems nei 12 metų paaugliams nurodomas 1,5–4,5 gramo susmulkintos augalinės žaliavos kiekis 150 mililitrų verdančio vandens. Tačiau toks kiekis negali būti automatiškai taikomas visoms vaistažolėms. Skirtingi augalai pasižymi nevienodu veikliųjų medžiagų kiekiu, o per stiprūs užpilai ne visada reiškia geresnį poveikį.
Todėl praktiškiausia rinktis vaistinėje įsigytus, aiškiai paženklintus vaistažolių produktus ir laikytis gamintojo nurodymų. Jei žoleles renkatės patys, būtina tiksliai atpažinti augalą, žinoti tinkamą rinkimo laiką ir vengti užterštų vietovių. Netinkamai atpažinti laukiniai augalai gali būti nuodingi, o netaisyklingai išdžiovinta žaliava gali supelyti.
