Savaime suprantama, jog lietuviai nėra tie vyrai, kurie dovanoja „Chanel“ kvepalus, „Dior“ rankines ir „D&G“ sukneles. Mes, lietuvės, esame patenkintos ir tulpėmis kovo 8-tosios proga…
Bet dosnius ir nuovokius užsieniečius vis tik vertiname kur kas labiau… Kiek gi dosniam ir nuovokiam užsieniečiui kainuoja lietuvaitė?
Tarp karštosios Ispanijos ir „Prada“ salonų
Kaip rašė Ugnė Barauskaitė, kiekviena mergina svajoja apie Pasakų princą ant balto žirgo, stebuklingą pabučiavimą ir burtų lazdelę, kuri išpildo visus jos norus, tačiau bėgant metams ši supranta, kad arklį turi tik kaimietis, visi pabučiuotojai – vienodai įkaušę, o burtų lazdelė „išburia“ neplanuotą vaiką.
Agnės istorija yra labai paprasta. Ji – graži blondinė, lietuvaitė, iš vadinamos didelės meilės „pasidarė“ vaiką, vyriškis rado kitą, o ši išvyko dirbti į Ispaniją. Vėliau viename prabangiame kurorto restorane įsidarbinusi padavėja, mergina atsivežė ir savo vaiką.
„Uždirbu 900 eurų (paprastai padavėjai kavinėse Ispanijoje gauna 800 eurų atlyginimą) ir dar 600 eurų už papildomas valandas“, – pasakoja mergina. Ji išpildė savo mergaitišką svajonę: gauna dovanų, dėmesio, komplimentų… Ar tokia jos kaina? O gal ne kaina? Gal laimė?
Apsvaigintos žinomiausių mados kūrėjų vardų, esame pasiruošusios patikėti meile iš pirmo žvilgsnio, įsipareigoti, atsiduoti… Tačiau, kas laukia po to? Visoje Europoje sklando gandai, kad lietuvaitės labai gražios… Ir gražios, ir greitai gaunamos?
Jurga – projektų vadovė – apsilankiusi Ispanijoje, lieka nustebina. Naktiniame klube jos paprašo dokumento. Ši, parodžius pasą, į prabangų naktinį klubą yra neįleidžiama, nes, pasak apsaugos, yra lietuvė.
Iš Milano parsivežti Manolo Blahnik bateliai turi keliauti atgal į viešbutį. Jei esi lietuvė – į geresnius Europos naktinius klubus esi neįleidžiama. Tau aiškiai užklijuota etiketė – per pigiai parsiduodi.
Užsieniečiai gali patikinti, jog lietuvės yra puikios žmonos, nuostabios mamos, tačiau jos yra kartu ir pigios paleistuvės. Nes bijo patikėti savimi? Kiek pinigų riekėtų, kad pasijaustume laimingos, nebevarvintume seilių prie gražių aukštakulnių, nelakstydamos į grožio salonus?
Milijono? Milijardo? Trilijardo? Milijonas litų, eurų, kad ir Šri Lankos rupijų nieko neišsprendžia. Laimė ne tokia paprasta.
Nepadėtų niekas. Kad ir kaip norėtume įžengti į Europą, iškėlusios galvą, nuolat galvojame, kaip įtikti žmonėms, kurie mums nepatinka, dirbti darbą, kuris mus slegia, uždirbti pinigų ir įsigyti daiktus, kurių mums visai nereikia?
Laimė ir pinigai
Esant pakankamai skurdžiai ekonominei situacijai Lietuvoje, prabangūs prekiniai ženklai ir dosnūs vyrai tampa išsigelbėjimu. Sakoma, kad tai, ką daro kiti (jei mums nepatinka), mes vadiname nuodėme, o jei taip elgiamės patys, tai mes pavadiname eksperimentu.
Gal laikas nustoti „maišyti“ ir „maišytis“? Liejame ašaras dėl netinkamų vyrų, dėl jų trūkumų, kaltiname visą mus supantį pasaulį, tačiau kiek padarome pačios, kad pasiektume to, ko norime?
Lietuvoje įprasta sakyti: „Susirasi turtingą, gerą vyrą“, tačiau kodėl nesame įpratusios sakyti, kad pačios galime pasiekti tebūnie ir tų materialių vertybių, kurios bent kartais padaro mus laimingas?
Juk gyvenant pagal savo galimybes taip pat neblogai? Laimė juk ne pinigais skaičiuojama.
Visų pirma turime gerbti save ir įvertinti tuos, kurie mumis tiki, kurie mumis rūpinasi. Visų pirma turime džiaugtis smulkmenomis, kad ryte pasižiūrėjus į veidrodį, negalvotume apie geresnes už mus, o galėtume tiesiog sušukti: „Labas, Europa! Aš esu verta daugiau nei pinigai!“
