Labai dėkoju. Sulaukiau daug klausimų apie Jūsų santykius su tėvais. Šiame straipsnyje panagrinėsiu vieną Jums aktualią problemą – per didelę tėvų globą ir tavo savarankiškumo slopinimą. Pirmiausia reikia suprasti, kad mūsų tėvai gyveno ne demokratiškoje šalyje, o stereotipiškoje, patriarchalinėje sistemoje.
Dažnai tėvų rūpestis mumis perlenkia lazdą, sutinku. Kontroliuojamas Tavo įvaizdis, Tavo santykiai su draugais. Tu pradedi jausti, kad Tave jie tiesiog smaugia. Tau pradeda trūkti gyvenimo, tiesiog galimybės būti…
Savarankiškumui svarbi aplinka. Mūsų tėvai nebuvo savarankiški. Tenka girdėti, kaip žmonės kalba, kad vaikams sovietiniais laikais ir butus parūpindavo…o dabar taip sunku…
Mūsų tėvams gerovę kūrė jų tėvai. Todėl gimdytojams neretai patiems trūksta savarankiškumo.
Tėvai pasąmoningai elgiasi sadistiškai ar mazochistiškai. Būtent, pasąmoningai, o sąmoningai jie savo elgesį teisina neva jie tau nori padėti, jie tave saugo…
Taip, kai esame maži nepilnamečiai, mums globa labai reikalinga. Tačiau tėvai nesupranta, kada jų vaikas jau savarankiškas ir suaugęs priimti pats sau svarbius sprendimus.
Nebrandžiai, o sadistiškai ar mazochistiškai mylintys tėvai, net suaugusio vaiko gyvenimą bando kontroliuoti. Globa yra širma, už kurios slepiasi tėvų dominavimas ir kontrolė. Vaikas bando pasipriešinti tėvams ir jų valiai.
Tėvai, mylintys vaiką, o ne taip sakantys, įsiklausys į vaiko argumentus ir pakeis savo elgseną. Dominuojantys tėvai dar labiau traumuos vaiką ir apkaltins jį nedėkingumu, tėvų negerbimu.
Taip vaikas pradeda jausti kaltės jausmą.
Reikia suprasti, ką tėvai jaučia, matydami, kad vaikas auga ir siekia laisvės. Sąmonė tuo lyg ir džiaugiasi, bet pasąmonė teigia, ką kita. Pavyzdžiui, vieniša motina sūnaus vedybų dieną džiaugiasi ir verkia. Džiaugiasi, kad sūnus nebe vienišas, bet verkia, kad sūnus išsikrausto ir palieka ją vieną. Tėvai pasijunta nebereikalingi. Tai normalus jausmas. Tai dažnai girdime kaip skundą: „Ar jau mano patarimai Tau visiškai nieko nebereiškia?“
Tada tėvai praranda lankstumą ir pusiausvyrą. Visur jie pradeda matyti tik juoda arba balta.
Mane irgi stebina moterėlės kalba: „Na, neklausėt manęs… Būtumėte paklausę manęs…“. Dabar žinau, kad jeigu visų klausyčiau, tai būčiau stovėjusi viename taške ir laukusi kažkokio signalo.
Taip, mes visi padarome klaidų. Tai normalu. Paklauskite savo tėvų, ar jie jaunystėje neklydo? Manau, kad jie suglums.
Tėvų „kišimasis į viską“ turi gilias šaknis. Tėvams sunku suprasti, kad jų santykiai su vaiku pakito. Jie vis dar nori dominuoti, tačiau nebegali… Nieko nėra baisiau, kai vaikai sukuria savo šeimas… Anekdotai apie uošves ir anytas tikrai iškalbingi…
Visi puikiai žinome, kad tarpusavio santykiai priklauso nuo abiejų bendraujančių pusių. Jaunuoliai taip pat būna neteisūs. Jeigu savo tėvus laikai senamadiškais, nesuprantančiais naujovių ir kitokiais, gali sau “įkalbėti” tėvų paramos neigimą.
Dažnai paauglystėje, kai ieškome savo paties tapatumo, mes neigiame daugelį dalykų ir maištaujame. Manau, kad puikiai supranti, kad viena iš maištavimo formų yra įvairių grupių ir stilių palaikymas. Mes dažome plaukus įvairiomis spalvomis, renkamės aprangos stilių nuo reiverio, metalisto iki panko ar goto. Mūsų nesupranta tėvai, todėl mes “pasitraukiame” į grupes.
Žmogus yra sociali būtybė ir jis bijo likti nesuprastas. Siūlyčiau tėvams labiau įsiklausyti į vaikus. Pastebėti jų pasikeitimus ir juos priimti tokius, kokie jie yra. Tėvai turi liautis gyventi vaikų gyvenimus ir pradėti gyventi savo vienintelius ir nepakartojamus gyvenimus. Leiskite vaikui pačiam pajusti savo elgesio pasekmes. Padėkite vaikams, bet niekada nebandykite vaikui sukurti visiškai saugų ir aprūpintą gyvenimą.
Tėvai turi išmokti gyventi su vaikais ir be jų.
Linkiu sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis
Rasa Kuodytė – Kazielienė
Klauskite psichologės-konsultantės el.paštu kuodyte@centras.lt. Atsakymai pasirodys DELFI Gatvėje.
