Meilė painiojama su trumpalaikiu įsimylėjimu, susižavėjimu arba su perdėtu intymumu, kūniškumu.
Psichologas Ėrichas Fromas meilę tarp dviejų žmonių vadina pačia apgaulingiausia meilės rūšimi, nes ji siekia visiško susiliejimo ir vienybės.
Jis teigia, kad artumas dabar dažniausiai pasiekiamas per fizinį kontakt1. Seksualinis artumas yra trumpalaikis, ilgainiui blėsta, jei nesiekiama dvasinio artumo.
Jei meilė siejama tik su seksualiniu potraukiu, tada, liaudiškai tariant, prasideda šliaužiojimas po visais sijonais ir po kitomis kelnėmis.
Tai vienas, tai kitas asmuo yra paverčiamas “artimu” žmogumi, ir vėl įsimylėjimo jausmas tampa įkvepiančiu ir intensyviu, ir vėl jis ima silpnėti ir baigiasi naujos pergalės troškimu. Viską lydi iliuzija, kad nauja meilė iš esmės skirsis nuo ankstesniųjų. Šias iliuzijas labai stiprina seksualinio potraukio apgaulingumas.
Meilę painioti su seksu gali paskatinti vienatvės baimė, noras valdyti ar būti valdomu, tuštybė, noras žeisti.
Atrodo, kad seksualinis potraukis gali būti sužadintas ar lengvai susietas su bet kuria stipria emocija, iš kurių viena yra meilė. Kadangi seksas daugumai žmonių yra susijęs su meile, jie dažniausiai mano, kad myli vienas kitą, jei jaučia vienas kitam fizinį potraukį.
Kuomet fizinis ryšys paremtas meile, jis neturi godumo, noro valdyti ar būti valdomam, o yra kupinas švelnumo. Jei lytinis potraukis nėra įkvėptas meilės, tai tegali būti trumpalaikis “orgazminis” ryšys.
Seksas trumpam sukuria vienybės iliuziją, nors ši “vienybė” palieka du svetimus žmones tokius pat svetimus, kokie jie buvo anksčiau. Kartais tai verčia juos gėdytis ar net neapkęsti vienas kito, nes, kai iliuzijos išsisklaido, jie dar labiau pajunta savo svetimumą.
Dažnai meilė painiojama ir su savininkiškumo jausmu. Neretai galima stebėti du žmones, “mylinčius” tik vienas kitą ir nieko daugiau. Jų meilė iš tiesų yra egoizmas: tai yra du žmonės, siejantys save tik su kitu. Vienišumo problemą jis perkelia nuo vienos ant dviejų porų pečių. Jie jaučiasi įveikę vienišumą, bet lieka atskirti nuo likusios žmonijos.
Dabar meile laikoma tai, kas yra spontaniška. Jei meilė būtų tik jausmas, tai nebūtų pagrindas pasižadėti – mylėsiu amžinai. Jausmas ateina, bet gali ir praeiti. Meilė turėtų būti pažadas stengtis mylėti amžinai, stengtis vykdyti pasižadėjimus ir pripažinti kito svarbą sau.
