Vasara. Žydras dangus ir išskydę debesys, kuriuos bandai skaičiuoti. Lengvai kutenanti žolė. Ir aptingusi saulė, savo kaitra lyg tirpstančiu sviestu užliejusi nuogus pečius. Kaip gera atsipalaiduoti ir apie nieką negalvoti – nei apie mokslus, darbus, nei apie tolesnius planus, nei apie tai, kad jau senokai nesitikrinote „Instagram“… Net nesvarsčiusi išsitrauki telefoną ir prisijungi.
Tavo draugė įkėlė nuotrauką, kurioje ji su mylimuoju po palme siurbčioja ryškiaspalvius kokteilius su dryžuotais skėtukais. Kitoje nuotraukoje buvęs bendraklasis pozuoja su nauja simpatija romantiškos kelionės vidury…
Nuotaika subliūkšta kaip balionėlis (nors iš pažiūros diena tokia pat, kokia buvo prieš minutę). Kodėl taip nutinka – kol kiti vieną po kito kepa saldžius kadrus su mylimaisiais, mano antroji pusė antrą parą dirba prie kompiuterio, aš čia guliu ant erzinančiai duriančios žolės, kai spigina saulė, o širšė suka apie mane penkioliktą ratą kaip apie prakąstą kriaušę?
Kartais atrodo, kad „Instagram“ ir kiti socialiniai tinklai sukurti specialiai tam, kad žmonės galėtų pasilyginti tarpusavyje, kurio gyvenimas šaunesnis. (Atsakymas: ne tavo.) Mes lyginame save su kitais, lyginame savo laimėjimus su kitų laimėjimais, santykius su kitų santykiais… Ir beveik visada liekame nepatenkinti.
Ar pavydas socialiniuose tinkluose pagrįstas?
Pavydas socialiniuose tinkluose – įprastas reiškinys. Kai pradedama kalbėti apie romantiško pobūdžio pavydą, tema tampa ypač jautri. Analizuoti savo antrosios pusės užrašus ant „Facebook“ sienos ir ieškant informacijos atidžiai „šukuoti“ senas nuotraukas – daugelio maža nuodėmė. Kita vertus, santykiams tai mažai padeda. Nepažįstamo vaikino vardas tavo merginos „Snapchat“ geriausių draugų sąraše? Įdomu. Buvusi mergina, kuri paspaudė širdelę ant trijų iš eilės jo nuotraukų „Instagram“? Įdomu. Nauja simpatiška vyro „Facebook“ draugė, mėgstanti atviras palaidines? Labai įdomu.
Tiems, kurie kovoja su nepasitikėjimu savimi ir yra linkę nerimauti, socialiniai tinklai su visa savo siūloma informacija gali paaštrinti problemas iki neįtikėtino lygio. Net ir stabilūs santykiai gali greitai virsti prievole, kai prisisunkia pavydo, kaltinimų ir neatsakytų klausimų.
Vienas neseniai atliktas tyrimas rodo, kad sutuoktiniai, kurie nenaudoja „Facebook“, yra 11,4 proc. laimingesni dėl savo santuokos, palyginti su tais, kurie „Facebook“ naudoja dažnai. Dažni naudotojai taip pat dvigubai dažniau galvoja apie tai, kad reikia palikti savo sutuoktinį (svarbu paminėti, kad ryšys čia koreliacinis, tad nerodo priežastingumo – kitaip tariant, neaišku, ar dažnesnis „Facebook“ naudojimas kelia norą palikti sutuoktinį, ar nelaiminga santuoka skatina dažniau naudoti „Facebook“).
Kito tyrimo rezultatai iškalbingi: daugiau kaip 60 proc. apklaustų studentų prisipažino, kad naudodamiesi „Facebook“ analizuoja kitų žmonių paskyras (žinoma, įskaitant antrųjų pusių). Pagrindinė to priežastis – bandykite spėti – pavydas. Beje, ar labai nustebtumėte sužinoję, kad kuo dažniau tikrinama kito žmogaus paskyra, tuo labiau pavydo jausmas stiprėja?
Įdomu ir tai, jog moterys prisipažino dažniau tikrinančios partnerių paskyras „Facebook“ nei vyrai, o didžiausią pavydą joms kelia nuotraukos, kuriose jų antroji pusė yra su nepažįstamomis moterimis. Vyrams stipriausią pavydo jausmą sukelia nuotraukos, kuriose jų antroji pusė yra su jų bendru „Facebook“ draugu.
Verta paminėti ir tai, kad moterys, pamačiusios tokį pavydą kurstantį kadrą, labiau linkusios ieškoti papildomos informacijos, kuri patvirtintų arba paneigtų jų būgštavimus. Vyrai labiau stengiasi pavydą slopinti ir tiesiog užsimiršti.
Ne vienas tyrimas parodė, kad dažnas „Facebook“ naudojimas sukelia konfliktus poroje. Tai ypač aktualu, jei santykiai dar švieži, trunkantys ne ilgiau kaip trejus metus.
Keleriais metais anksčiau atliktas kitas tyrimas irgi pateikė panašias įžvalgas – dažnas „Facebook“ naudojimas provokuoja su socialiniu tinklu susijusius konfliktus. Tyrėjai spėja, kad iš dalies taip gali būti dėl to, kad prasiveržia nesaugumo jausmas – vienas partneris jaučiasi atskirtas nuo reikšmingos partnerio gyvenimo dalies. Taip pat gali kilti įtarimų, kad partneris sąmoningai kažką bando nuslėpti.
Pažvelkime ir į „Snapchat“. Tai programėlė, 2014 m. viesulu įsiveržusi į populiariausių Y ir Z kartos naudojamų programėlių sąrašo viršų ir šiuo metu turinti 100 mln. aktyvių vartotojų. Principas čia paprastas – vartotojai vieni kitiems siunčia nuotraukas, kurios negrįžtamai dingsta iš telefono, vos tik gavėjas jas peržiūri.
Remiantis 2015 m. tyrimu, „Snapchat“ dažniau nei „Facebook“ naudojamas norint paflirtuoti ir susirasti naujų simpatijų, be to, kelia daugiau pavydo. Tai susiję su tuo, kad „Facebook“ daug veiksmų atliekama viešiau, o „Snapchat“ viskas vyksta slapta.
Nicole Muscanell, viena iš tyrimo autorių, teigia, kad „santykiams gali iškilti pavojus, kai galvoji, kad tavo partneris paslapčia nuolat bendrauja su kitais žmonėmis, kurie tau yra potencialūs varžovai“.
2014 m. atlikta apklausa parodė, kad kas septintas „Snapchat“ vartotojas yra siuntęs seksualinio pobūdžio turinį. Ketvirtadalis visų tyrimo dalyvių prisipažino, kad yra tai darę, tačiau nerimtai, norėdami papokštauti.
Dauguma mūsų turi silpnybę vizualinei stimuliacijai ir „Snapchat“ programėlė pritaikyta būtent tam – greitam apsikeitimui nuotraukomis (aš – tau, tu – man). Nuotraukos trumpalaikiškumas vilioja – tai, kad nusiųstas kadras savaime susinaikins po kelių sekundžių, kursto pagundą veltis į provokuojančią komunikaciją.
Ir kontūrai, kas iš tiesų yra neištikimybė, darosi vis mažiau apibrėžti.
Nueiti į pasimatymą lengviau, nei užsisakyti picą
Socialiniai tinklai daro įtaką ne tik stabiliems, jau susiformavusiems santykiams – jie smarkiai paveikia ir naujus santykių daigelius, kurie dar net nespėjo deramai prasikalti.
Tipinė penktadienio naktis bare: visi, nuo ryto iki vakaro sėdėję biuruose ar universitetuose, suguža į barus atsipalaiduoti po ilgos darbo savaitės. Tačiau užkalbinti nepažįstamąjį bare ryžtasi ne tiek jau daug žmonių. Kur kas daugiau sėdi prie baro, vienoje rankoje laikydami gėrimą, kitoje – telefoną ir nepakeldami akių nuo išmaniojo ekrano „tinderina“.
„Tinder“ – milžiniško populiarumo sulaukusi pažinčių programėlė, kurios veikimo principas itin paprastas: prisijungus tau išmetama daugybė nuotraukų ir trumpi prisistatymai, pagal kuriuos sprendi, ar žmogus tau patinka, ar ne. Jei nuspaudi žalią varnelę (patinka) ir tą patį padaro ir tavo nusižiūrėtas žmogus, jums atidaromas pokalbių langas, kuriame galite pabendrauti, susitarti dėl susitikimo ir pan. Tie, kurie naudojasi „Tinder“, žino: bare gali pasikalbėti su pora žmonių prie baro ir iš jų išsirinkti geriausią, bet „Tinder“ gali išfiltruoti šimtus asmenų per dieną – pasirinkimo mastai visai kiti. Jei pasiseks, gal su kuo nors susitiksi jau šį vakarą.
Naujos pasimatymų programėlės nukrito kaip meteoritas ir smarkiai pakoregavo mūsų požiūrį į pasimatymus, meilę ir draugystę. Anksčiau žmonės susipažindavo per bendrus draugus, universitetą, darbą ar laisvalaikio veiklas (kitaip sakant, tiesiog dažnai susidurdavo tose pačiose vietose), o dabar ši situacija sparčiai keičiasi.
Socialiniai tinklai ir pažinčių programėlės atliko savo darbą: dabar galime užmegzti santykius su tais, kurių nepažįstame, kurie nevažiuoja į darbą tuo pačiu autobusu ir nepietauja toje pačioje kavinėje. Šiuo metu susipažinimas virtualioje erdvėje yra antras populiariausias būdas pradėti santykius – iškart po susipažinimo per bendrus draugus.
Virtualios pažintys pašalina daug kliūčių, kurios anksčiau buvo svarbios, – laikas, atstumas ir faktas, kad esi tingus programuotojas, per dienas sėdintis ant mamos sofos, nukrautos traškučių pakeliais. Susirasti partnerį dėl vienos nakties nuotykio dabar atrodo paprasčiau, nei rasti pigų skrydį į Londoną.
Pertekliaus spąstai, arba Kai potencialių partnerių gausa kiša koją
Kai žiūri į žmonių „Tinder“ profilius, po kurio laiko jie ima atrodyti stebėtinai panašūs vieni į kitus. Susidaro įspūdis, kad visi mėgsta sportuoti, puikiai gamina, turi humoro jausmą ir ištobulintus bendravimo įgūdžius, yra atsipalaidavę (ne per daug, tik tiek, kiek reikia) ir, aišku, myli kačiukus. Tarsi nutiko keistas dalykas –pagaliau galime vienu metu turėti ir kiekybę, ir kokybę.
Nenuostabu, kad susirašinėji ir susitikinėji su keliais svajonių princais ar pasakų princesėmis vienu metu. Jei neišdegs su vienu potencialiu kandidatu, gal reikalai susiklostys su kitu – juk yra tiek daug kitų variantų, kurie mums meiliai šypsosi iš ekrano, pasiekiami vos vienu pirštelio judesiu.
Net jei sutinki tą, kuris iš tiesų krinta į akį, milžiniškas alternatyvų skaičius dažnai neduoda ramybės. Taip, šis žmogus puikus ir man su juo smagu. Bet… Galbūt yra dar puikesnis, žavesnis ir dar geriau man tinkantis žmogus? Mes norime turėti artimą žmogų, bet kartu likti „atviri pasiūlymams“, todėl baidomės etikečių „mano vaikinas“, „mano mergina“ (net jei susitinkate septynias dienas per savaitę ir turite jo buto raktus). Šiandien tai, kad esate su žmogumi, toli gražu nereiškia, kad esate kartu.
„Tokie jau mes esame – norime prisirišti. Tai mums išeina į gera, – sako klinikinė psichologė Wendy Walsh, tyrinėjanti meilės, sekso ir lyčių vaidmenų psichologiją. – Bet kai aplink tiek daug seksualinių galimybių, mums sunku tai padaryti. Sunku susikoncentruoti ties vienais santykiais.“ Taip nejučia atsiduriame pilkojoje zonoje.
Tai, kad daugiau pasirinkimų nebūtinai reiškia daugiau laisvės, daug tyrinėjo mokslininkas, vienas žymiausių elgesio ekonomikos atstovų ir Nobelio premijos laimėtojas Danas Ariely.
Egzistuoja psichologinis fenomenas pavadinimu „Pasirinkimo paradoksas“, kurio esmė paprasta: kai turime per daug pasirinkimo variantų, apsisprendimas mums gali tapti kančia. Tai galioja daugybei sričių – pradedant ilgais restorano meniu ir šimtais raudono lūpdažio atspalvių kosmetikos parduotuvėje, baigiant daugybe filmų, kuriuos turime sukaupę savo videotekoje.
Kai mus apakina alternatyvų gausa, nutinka keli dalykai. Pirmiausia mes sustingstame, nes mūsų smegenims sunku tvarkytis su tiek daug stimulų vienu metu. O tada iš viso metame, atidedame tą sprendimą (sugalvosiu rytoj) arba ką nors išsirenkame. Tačiau ir šiuo atveju dažnai pričiumpame save vėl svarstančius, ar pasirinkome teisingai. Ar dar reikia sakyti, kad kuo daugiau apie tai mąstome, tuo labiau nepatenkinti jaučiamės?
Pasimatymų programėlės, tokios kaip „Tinder“, būtent tai ir daro – suteikia begalę pasirinkimų. Tai lyg atsidurti prie nemokamo bufeto, nukrauto desertais. Iš pradžių būnate pritrenkti, tada euforiškai puolate prie vieno, po to prie kito, o viskas baigiasi kaip visada – sąžinės priekaištais ir skaudančiu pilvu.
Vis dėlto kai kurie santykius ir socialinius tinklus tyrinėjantys mokslininkai sako, kad suvokiama beribė potencialių partnerių pasiūla tėra iliuzija: net jei mūsų nusižiūrėta simpatija virtualioje tikrovėje atrodo idealiai, maža tikimybė, kad tas žmogus iš tiesų mums tiks. Ir ne tik todėl, kad socialiniuose tinkluose visi linkę apsimesti geresniais, nei yra iš tikrųjų.
Velnias slypi detalėse
Net jei laikysime, kad socialiniuose tinkluose visi tikrai nuoširdūs, didžiausia klaida – įsivaizduoti, kad jei pamatei žmogaus nuotrauką, žinai jo kūno masės indeksą, zodiako ženklą ir mėgstamiausią filmą, to užtenka, kad rastum sau tinkančią porą. Tai galbūt atrodo gerai popieriuje, bet žmonės nėra skaitmeninės kameros, tiksliai fiksuojančios informaciją apie kitus ir pagal tai išsirenkančios partnerį.
Žmonių tarpusavio bendravimas greičiau yra kaip gėrimo ragavimas. Galite gėrimą apibūdinti pagal sudedamąsias dalis ir suskaidyti jo skonį ir kvapą iki smulkiausių sudedamųjų dalių, bet kokia nauda iš tokio apibūdinimo? Paragavus gėrimo, tau jis tiesiog patiks arba ne.
Mūsų patirtys daugiasluoksnės ir sudėtingos. Atskiri komponentai gali atrodyti puikūs, bet sulipdžius juos į visumą rezultatas tiesiog nedžiugins. Susipažinę su žmogumi gyvai, tą pajuntate labai greitai.
Pavyzdžiui, pasimatyme pastebite daug dalykų, kurie šiaip atrodytų dėmesio nevertos „smulkmenos“: kaip šis žmogus reaguoja į aplinką, kaip elgiasi su padavėjais kavinėje, kokios jo emocijos žiūrint filmą arba kaip rūpestingai vynioja spagečius ant šakutės, lyg tai būtų svarbiausia veikla pasaulyje. Ir visi šie mikromomentai, beprotiška gausybė smulkiausių elementų yra tai, kas leidžia mums nuspręsti, ar šis žmogus iš tiesų tas, su kuriuo norėčiau susitikti vėl.
Dauguma mūsų esame šiek tiek narcizai ir trokštame dėmesio, tačiau kartu abejojame savimi. Socialiniai tinklai skatina nuolat lygintis su kitais, pavydėti ir nerimauti. Norint ramiau reaguoti į pamišimą socialiniuose tinkluose, verta susigyventi su mintimi, kad kiekvienas esame unikalus su savo gyvenimo istorija, todėl lygintis tarpusavyje beprasmiška.
Galiausiai ir bendravimas internete dažnai yra tik paviršutiniškas žaidimas. Kad ir kokie atkaklūs atrodytų užsieniečiai gerbėjai „Tinder“, kad ir kokios seksualios tos merginos nuotraukos „Snapchat“, kartais verta ištrūkti iš užburto rato ir įkvėpti gryno oro.
Socialinė medija gali padėti užmegzti ryšius ir juos palaikyti, bendraujant su tais žmonėmis, kurie svarbūs ir įdomūs. Bet kiek mums to reikia ir kokiais kiekiais, kad nepamestume savęs? Neišbandę savo ribų – nesužinosite.
Daugiau psichologijos žinių įgykite studijuodami Psichologijos akademijoje!
