PANELĖS redakciją pasiekė Rūtos (tikrasis vardas redakcijai žinomas) laiškas, kuriuo mergina nori pasidalinti skaudžia santykių istorija.
Noriu papasakoti savo istoriją apie patekimą į auksinį narvelį, į kurį įskridau visai nesitikėdama, kuo viskas pasibaigs. Man šiuo metu 27 m. Gyvenau nedideliame miestelyje, baigiau mokslus, tikėdamasi, kad jai garantuosiu sau pukią darbo vietą ir gerą ateitį, turėjau daugybę galimybių, bet viskas pakrypo visai kita linkme.
Vieną karštą vasaros dieną senas pažįstamas pasiūlė pasiplaukioti jo draugo laivu. Buvau visiškai nepriklausoma mergina, mėgavausi laisve ir nuostabiu gyvenimu, kuris atrodė pilnas nuostabių ir gražių dalykų. Tuo metu man neseniai buvo suėję 22 m. Laukdama ant liepto iš toli mačiau beatplaukiantį baltutėlį laivelį. Laive buvo dar viena pažįstama mergina, ji dirbo vietinėje žiniasklaidos įmonėje, plaukė kartu darbo reikalais. Taip pat su manimi pasisveikino dar du vyrai. Jie buvo vidutinio amžiaus, kur kas vyresni už mane.
Nesupratau, kas nutiko. Vienam iš jų pajaučiau žaibišką simpatiją. Atrodė, jog tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Stebėjausi net pati savim. Gyvenime nieko panašaus niekam nejaučiau, kaip tą dieną pamačiusi Martyną (vardas pakeistas). Plaukiojome visą dieną iki pat vakaro… Buvo linksma, tai buvo diena, pilna diena įvairiausio spektro diskusijų, postringavimų, kikenimo, garsaus juoko. Tarpusavyje besišnekučiuojant vyrams, nugirdau, kad Martynas vedęs. Mintyse jau pradėjau blokuoti jį kaip simpatiją, žinodama, jog jis turi žmoną. Sekėsi neblogai, bet tik iki kol, kol nesusitikdavo mūsų žvilgsniai…
Grįžusi namo dar ilgai apie jį galvojau… Praėjo diena, dvi. Nesupratau, kas su manimi darėsi. Taip norėjau jį pamatyti, kad važinėjau ratais aplink miestą diena iš dienos, tikėdamasi jį išvysti. Praejo savaitė. Ir vieną vakarą važiuojat dviračiu aš jį sutikau… Jis mane pažino. Kojos pradėjo virpėti, galva suktis, širdis greičiau plakti. Nepraėjus nė 5 min., jis apsisukęs privažiavo mašina šalia manęs leisdamas suprasti, kad sustočiau. Sustojau. Pradėjome kalbėtis. Apsikeitėme numeriais.
Praėjus kelioms dienoms, jis man parašė. Buvau tarsi Nirvanoj. Nežinojau ką galvoti, kaip gražiai atsakyti, kad nepasirodyčiau per daug naivi ar vaikiška.. Susirašinėjom visą dieną. Nujaučiau, kad gali prasidėti uždraustas romanas, bet nusiteikiau, jei jis ir prasidės, tai pirmą ir paskutinį kartą. Juk gyvenime reikia, mąsčiau, visko paragaut po truputį, tuo labiau, kai esu visiškai laisva.
Po kelių dienų susitikom. Nusivežė mane į prabangų restoraną… Jaučiausi baisiai, nes net šakutės nesugebėjau taisyklingai išlaikyti. Pavakarienevę šiek tiek pasivaikščiojome, laikas buvo keliauti namo… Jis mane išleido prie degalinės, kad niekas nematytų ir nieko neįtartų. Atvežęs mane atgal prie jos jis pasilenkė mane pabučiuoti. Nusisukau. Pasijaučiau nejaukiai, nes pradėjau mintyse prieštarauti jo veiksmams, nes jis juk turi žmoną… Martynas suprato mane. Padėkojau jam už vakarienę ir kai lipau iš mašinos, jis paėmė man už rankos. Atsisukau ir net nespėjau įkvėpti, kai jis man įsisiurbė į lūpas. Tirpau jo glėbyje… Visomis prasmėmis. Aistra buvo begalinė… Negalėjau patikėti pati savimi. Galiausiai atsidūriau namie. Ilgai galvojau apie tą vakarą ir nusprendžiau, kad tai pirmas ir paskutinis kartas, jog su juo daugiau geriau nesusitikti ir tik dėl šventos ramybės, kad vienas kitam nekenkti.
Jau kitos dienos rytą prasidėjo skambučiai, žinutės. Vėl pradėjau susirašinėti ir susitikinėti su Martynu. Vis galvojau, kad tai tik laikina, nes jis turi šeimą, o aš dar tokia jauna. Praėjo mėnuo, du. Viskas atrodė įdomu, viskas intrigavo, nes buvo slapta…Susitikinėdavome kituose miestuose, kad niekas nepamatytų. Tas procesas buvo idomus, bet palaipsniui suvokiau, kad esu jam įsipareigojus iki ausų, visada pradėdavau teisintis, kur būnu, kur esu, ką veikiu, su kuo esu. Su pavydu žiūrėdavau į savo draugus, kaip jie laisvai bendrauja su savo poromis ir kiek daug kartu jie gali nuveikti… O aš… Susitikdavau su mylimu žmogumi kartą per savaitę. Visa mūsų veikla tebuvo vakarienės restoranuose, prabangūs viešbučiai ir kelionės aplink Lietuvą neišlipant iš mašinos… Ėjo metai, kiti. Man buvo taip sunku. Pradėjau nykti. Supratau, kad jis man daro didelę psichologinę įtaką, tiesiog neleisdavo jo palikti. Prasidėdavo įvairiausi grasinimai, kad pasidarys sau galą, jei jį paliksiu. Negalėjau visus tuos 4 metus, kol su juo buvau, susirasti normalaus darbo, nes mano pasirinktos profesijos atrodė niekam tikusios, anot jo, jau geriau būtų buvę dirbti valytoja ir panašiai… Tapau labai labai nelaiminga, pažeidžiama.
Jokio palaikymo, jokios šilumos, jokios ateities su tuo žmogum nebuvo, bet privalėjau per prievaratą save versti su juo būti, kad jam būtų gera. Buvau jam paguoda, laikina stotelė, kaip pati sakydavau, nuo šeimos problemų. Viskas prarado prasmę. Pakeičiau numerį, pradėjau slapstytis, bet jis mane surasdavo. Galiausiai iš pusbrolio gavau dovanų bilietą į svečią šalį.
Gyvenu kitoje šalyje jau esu daugiau nei pusę metų ir jaučiuosi beveik pasveikusi. Jaučiuosi laiminga, kad atgavau kvėpavimą. Kad vėl galiu džiaugtis gyvenimu, laisve. Kad vėl jaučiu, kad nestoviu vietoje, judu tik pirmyn. Gaila tik laiko, kurį iššvaisčiau dėl uždrausto vaisiaus. Na, bet tai didžiulė pamoka, jog su vedusiais, turtingais vyrais neverta švaistyti savo brangaus laiko, jokie pinigai ar brangios dovanos jo neatpirks ir negrąžins atgal… Geiriau būti laimingai ir laisvai, nei nelaimingai ir aukotis dėl kitų.
