Vėl primeni jam išnešti šiukšles, paklausi, ar užsirašė pas gydytoją, suplanuoji savaitgalį ir mintyse suskaičiuoji, ko trūksta šaldytuve. O vakare, kai jis prieina apkabinti, pastebi keistą dalyką – kūnas nebeatsiliepia taip, kaip anksčiau. Ne iš pykčio ir nebūtinai todėl, kad meilės liko mažiau. Tiesiog kažkas tarp jūsų pasikeitė.
Kai tampi jo mama, o ne partnere, geismas dažniausiai nedingsta staiga. Jis traukiasi per mažus kasdienybės momentus: priminimus, planavimą, kontrolę ir rūpinimąsi, kuris iš pradžių atrodo kaip meilė, o vėliau tampa nematomu darbu. Vieną dieną supranti, kad šalia tavęs vis dar yra žmogus, kurį myli, bet vis dažniau matai jį kaip tą, kuriuo reikia pasirūpinti.
Ir būtent čia santykių dinamika ima veikti ne tik kasdienybę, bet ir seksualinį potraukį.
Kai rūpestis tampa ne gestu, o pareiga
Pasirūpinti partneriu savaime nėra problema. Nupirkti vaistų, kai jis serga, priminti pasiimti skėtį ar suplanuoti kelionę, nes tau tai sekasi geriau, gali būti visiškai natūralūs meilės gestai.
Problema prasideda tada, kai rūpestis tampa nuolatine tavo funkcija. Tu prisimeni sąskaitas, gimtadienius, vizitus, pirkinius, vaikų reikalus, kelionių detales ir šimtą mažų dalykų, be kurių bendras gyvenimas pradėtų strigti. Partneris tuo metu gali net nuoširdžiai manyti, kad dalyvauja lygiaverčiai, nes padaro tai, ko paprašai.
Tačiau skirtumas tarp „padaryti“ ir „pastebėti, kad reikia padaryti“ yra didžiulis.
Kai vienas žmogus turi nuolat matyti visą bendro gyvenimo vaizdą, o kitas laukia nurodymų, partnerystė po truputį pradeda priminti ne dviejų suaugusių žmonių komandą, o sistemą, kurioje vienas organizuoja, o kitas prisijungia.
Kodėl tai taip stipriai veikia geismą?
Seksualinis potraukis nėra atskiras jungiklis, kurį vakare galima įjungti nepriklausomai nuo to, kas vyko visą dieną. Jį veikia tai, kaip matome partnerį ir kaip jaučiamės šalia jo.
Jeigu didžiąją dienos dalį turi priminti, paaiškinti, pataisyti ar pasirūpinti, gali būti sunku tą patį žmogų vakare pamatyti kaip savarankišką, geidžiamą partnerį.
Geismui nebūtinas idealus žmogus, tačiau dažnai reikalingas lygiavertiškumo jausmas. Norisi jausti, kad priešais tave yra žmogus, kuris pats priima sprendimus, pastebi, ko reikia, ir gali prisiimti atsakomybę.
Kai santykyje atsiranda „mamos ir vaiko“ dinamika, keičiasi ir tai, kaip matai partnerį. Rūpestis savaime geismo nežudo, tačiau nuolatinė priežiūra gali pamažu ištrinti lygiaverčio, savarankiško žmogaus jausmą – o kartu ir seksualinę trauką.
„Bet jis juk geras“ – ir todėl dar sunkiau suprasti
Ši situacija dažnai glumina būtent todėl, kad partneris gali būti visiškai geras žmogus. Švelnus, rūpestingas, ištikimas, geras tėtis, mylintis vyras. Jis gali net nuoširdžiai nesuprasti, kodėl anksčiau tarp jūsų buvo daugiau artumo, o dabar vis dažniau sakai, kad esi pavargusi.
Tuomet lengva pradėti kaltinti save: jei santykiuose nėra didelių konfliktų, kodėl aš jo nebenoriu?
Tačiau meilė ir seksualinis potraukis nėra tas pats. Galima žmogų labai mylėti ir kartu pastebėti, kad erotinė santykio dalis susilpnėjo. Kartais taip nutinka ne dėl meilės trūkumo, o todėl, kad meilė pamažu įgavo globos, priežiūros ir atsakomybės formą.
„Aš pati greičiau padarysiu“ – patogūs spąstai
Žinoma, tokia dinamika retai atsiranda tik dėl vieno žmogaus. Daug moterų pačios atpažins sakinį: „Ai, pati padarysiu.“
Kartais tikrai paprasčiau pačiai užregistruoti vaiką pas gydytoją, užsakyti dovanas ar suplanuoti kelionę, nei aiškinti, laukti ir paskui tikrinti. Trumpuoju laikotarpiu tai sutaupo nervų, tačiau ilgainiui gali tik sustiprinti vaidmenis: vienas daro vis daugiau, kitas vis labiau pripranta, kad kažkas viską suvaldys.
Kontrolė turi ir kitą pusę. Kai viską darai pati, žinai, kad bus taip, kaip reikia. Tačiau kartu vis mažiau turi galimybės atsiremti į kitą žmogų.
O būtent tai santykiuose labai svarbu. Ne tik jaustis mylimai, bet ir žinoti, kad kartais gali nuleisti rankas ir pasaulis nesugrius.
Po nuovargiu dažnai slepiasi apmaudas
Kartais moteris sako, kad sekso nenori, nes yra pavargusi. Ir tai gali būti visiška tiesa. Tačiau po nuovargiu neretai kaupiasi ir tylus apmaudas.
Kodėl turiu nuolat priminti? Kodėl mano poilsis prasideda tik tada, kai viskas padaryta? Kodėl turiu prašyti pastebėti dalykus, kurie yra mūsų abiejų gyvenimo dalis?
Tokie klausimai neišnyksta uždarius miegamojo duris.
Jeigu visą dieną jautiesi žmogumi, iš kurio kažko reikia – sprendimų, organizavimo, emocinės paramos, pagalbos – vakare net partnerio prisilietimas kartais gali būti pajustas kaip dar vienas poreikis, į kurį turi atsakyti.
Tada moteris gali pradėti vengti ne tik sekso, bet ir ilgesnio bučinio ar apkabinimo. Ne todėl, kad nebenori švelnumo, o todėl, kad bijo, jog švelnumas vėl pavirs lūkesčiu.
Geismas dažnai grįžta ne nuo romantikos
Kai poroje sumažėja seksualinio artumo, pirmas patarimas dažnai būna surengti pasimatymą, išvažiuoti savaitgaliui ar „įnešti naujumo“. Tai gali padėti, tačiau tik tuo atveju, jei problema iš tiesų yra monotonija.
Jeigu po romantiško savaitgalio moteris vėl lieka ta, kuri turi viską prisiminti, suplanuoti ir pasirūpinti kasdieniais reikalais, vienas pasimatymas santykių dinamikos nepakeis.
Kartais erotikai reikia kur kas mažiau romantiškų dalykų: kad partneris pats pastebėtų, ko reikia, pasirūpintų savo reikalais, prisiimtų dalį bendros atsakomybės ir nereikalautų instrukcijų kiekviename žingsnyje.
Lygiavertiškumas nėra matematinis darbų dalijimas per pusę. Gyvenime vieną savaitę daugiau padarys vienas, kitą – kitas. Svarbiausia jausti, kad visa atsakomybė nėra nuolat vieno žmogaus galvoje.
Kartais svarbiausias klausimas – ne „kodėl aš jo nebenoriu?“
Geismas poroje neegzistuoja atskirai nuo kasdienio santykio. Jį veikia tai, kaip kalbatės, kaip dalijatės atsakomybe, kas dažniau imasi iniciatyvos ir ar šalia partnerio gali ne tik rūpintis, bet ir pati atsiremti.
Todėl kartais verta klausti ne vien „kodėl aš jo nebenoriu?“, bet ir kokiu žmogumi tapau šalia jo? Ar vis dar jaučiuosi lygiaverte partnere, ar vis dažniau – ta, kuri prižiūri, primena ir viską laiko savo rankose? Ar galiu šalia jo atsipalaiduoti, žinodama, kad bendras gyvenimas nėra vien mano atsakomybė?
Kai santykyje vėl atsiranda daugiau lygiavertiškumo, iniciatyvos ir pasitikėjimo vienas kitu, keistis gali ne tik kasdienė atmosfera. Kartais kartu su tuo sugrįžta ir tai, ko taip sunku išsireikalauti ar suplanuoti – geismas.
