Ginčas jau baigėsi, tačiau įtampa niekur nedingo. Tu nori pasikalbėti, išsiaiškinti, kas nutiko, ir vėl pajusti artumą. O partneris nutyla, nusisuka arba išeina į kitą kambarį. Kodėl po konflikto vienam taip svarbu kalbėtis, o kitam norisi tik tylos? Ir kada toks atsitraukimas tampa rimta santykių problema?
Kartais skaudžiausia būna net ne tai, kas pasakyta ginčo metu. Labiau žeidžia akimirka po jo, kai bandai užmegzti pokalbį, o atsakymo nesulauki.
Noras kalbėtis ir poreikis atsitraukti nebūtinai rodo, kad vienas žmogus santykiais rūpinasi labiau už kitą. Kartais tai du skirtingi būdai reaguoti į emocinę įtampą. Sunkumų atsiranda tada, kai šie būdai nuolat susiduria ir nė vienas partneris nebesijaučia suprastas.
Vienam pokalbis suteikia saugumo, kitam – dar daugiau įtampos
Žmogui, kuris po ginčo nori viską išsiaiškinti iškart, pokalbis dažnai reiškia galimybę atkurti nutrūkusį ryšį. Kol problema lieka neišspręsta, gali būti sunku nusiraminti, susikaupti ar net užmigti.
Partnerio tyla tokiu metu atrodo ne kaip paprastas noras pabūti vienam, o kaip atstūmimas. Galvoje ima suktis klausimai: ar jis vis dar pyksta? Ar jam nerūpi, kaip jaučiuosi? O gal mūsų santykiuose kažkas pasikeitė?
Visai kitaip tą pačią situaciją gali išgyventi žmogus, kuriam po konflikto būtina pabūti vienam.
Jo mintys vis dar sukasi apie ginčą, emocijos nėra nurimusios, o bandymas tuoj pat tęsti pokalbį tik didina įtampą. Kartais jis bijo pasakyti ką nors skaudaus, kartais tiesiog nežino, kaip tiksliai įvardyti savo jausmus.
Iš šalies toks elgesys gali atrodyti kaip abejingumas. Tačiau viduje žmogus gali jaustis priblokštas.
Vienam kalbėjimas padeda nusiraminti, o kitam pirmiausia reikia nusiraminti, kad apskritai galėtų kalbėtis. Būtent šis skirtumas dažnai ir tampa naujo konflikto pradžia.
Tyla po ginčo: kada ji normali, o kada jau žeidžia?
Ne kiekviena tyla santykiuose yra blogas ženklas. Kartais atsitraukti nuo įtempto pokalbio yra netgi naudingiau nei toliau ginčytis, kai abu esate įskaudinti.
Psichologas Johnas Gottmanas, daugelį metų tyrinėjęs porų santykius, atkreipia dėmesį į emocinio užsisklendimo reiškinį, vadinamą stonewalling. Tai situacija, kai vienas partneris ginčo metu nustoja reaguoti, vengia bendravimo arba visiškai pasitraukia iš pokalbio.
Kartais taip nutinka dėl stiprios emocinės įtampos. Tačiau svarbu atskirti du skirtingus dalykus: poreikį padaryti pertrauką ir nuolatinį atsisakymą spręsti problemas.
Sveika pertrauka turi aiškią ribą. Pavyzdžiui, partneris gali pasakyti: „Dabar esu per daug susinervinęs. Man reikia šiek tiek laiko, bet vakare apie tai pasikalbėkime.“
Tokiu atveju jis neatsisako pokalbio, tik jį atideda.
Visai kas kita, kai žmogus po kiekvieno nesutarimo ignoruoja partnerį, nepaaiškina savo elgesio ir prie problemos nebegrįžta. Ypač jei tyla tęsiasi kelias dienas arba baigiasi tik tada, kai kitas nusileidžia.
Poreikis pabūti vienam yra suprantamas. Tačiau tyla, naudojama kaip bausmė ar būdas kontroliuoti partnerį, nėra sveikas konflikto sprendimo būdas.
Kodėl kuo labiau bandai kalbėtis, tuo labiau partneris traukiasi?
Santykių psichologijoje aprašomas vadinamasis reikalavimo ir atsitraukimo (demand–withdraw) bendravimo modelis.
Jo esmė gana paprasta: vienas partneris vis atkakliau siekia aptarti problemą, o kitas vis labiau vengia pokalbio. Kuo stipresnis spaudimas, tuo didesnis noras atsitraukti. Kuo didesnis atsitraukimas, tuo stipresnis pirmojo partnerio nerimas.
Ilgainiui ši reakcijų grandinė gali tapti beveik automatiška.
Tarkime, partneris po ginčo išeina į kitą kambarį. Tu nori išsiaiškinti situaciją, todėl nueini paskui jį. Jis paprašo palikti ramybėje. Tu tai supranti kaip nenorą spręsti problemą ir bandai paaiškinti, kodėl negalima visko taip palikti. Partneris pasijunta spaudžiamas ir dar labiau užsisklendžia. Galiausiai abu jaučiasi blogai, nors nė vienas nebūtinai siekė įskaudinti kitą.
Tokiam elgesiui įtakos gali turėti ankstesnė santykių patirtis, šeimoje matyti konfliktų sprendimo būdai ar individualus jautrumas stresui. Vis dėlto nereikėtų manyti, kad kiekvienas pokalbio vengiantis žmogus bijo artumo, o kiekvienas norintis išsiaiškinti problemą turi atstūmimo baimę.
Kartais tai tiesiog išmokti bendravimo įpročiai, kuriuos galima keisti.
Kodėl po ginčo verta susitarti dėl pertraukos?
Kai emocijos įsiplieskia, norisi kuo greičiau išspręsti problemą. Tačiau ne kiekviena akimirka tam tinkama.
Gottmano metodo specialistai rekomenduoja stiprios emocinės įtampos metu padaryti bent 20 minučių pertrauką, skirtą nusiraminti. Per tą laiką naudinga pasivaikščioti, ramiai pakvėpuoti ar užsiimti kita veikla, padedančia sumažinti įtampą.
Svarbu, kad pertrauka netaptų dar viena proga mintyse tęsti ginčą ir ruoštis naujiems kaltinimams. Tačiau yra viena esminė sąlyga: abu partneriai turi žinoti, kad prie pokalbio bus grįžta. Jei vienam reikia daugiau laiko, galima susitarti dėl konkretaus momento – po valandos, vakare ar kitą rytą.
Toks susitarimas padeda abiem. Vienas gauna erdvės nusiraminti, o kitam nereikia spėlioti, ar problema apskritai bus aptarta.
Žinoma, nėra vieno tinkamo pertraukos laiko visoms poroms. Svarbiausia ne tik jos trukmė, bet ir abipusis įsipareigojimas sugrįžti prie neišspręsto klausimo.
Kartais svarbiau pasakyti, kaip jautiesi, o ne įrodyti, kad esi teisi
Po konflikto lengva įstrigti bandant nustatyti, kas pirmas pakėlė balsą, kas pasakė skaudesnį sakinį ir kuris turėtų atsiprašyti.
Tačiau tokie pokalbiai neretai virsta dar vienu ginču.
Kartais daug daugiau pakeičia gebėjimas pasakyti ne tai, ką partneris padarė blogai, o kaip jo elgesys tave paveikė.
Vietoj „Tu mane visada ignoruoji“ galima pabandyti pasakyti: „Kai po ginčo nustoji su manimi kalbėtis, jaučiuosi atstumta. Man būtų lengviau, jei žinočiau, kada galėsime viską aptarti.“
O vietoj „Baik mane spausti“ – „Noriu apie tai pasikalbėti, bet dabar esu per daug susinervinęs. Man reikia laiko nusiraminti.“
Tokie sakiniai nepadaro problemos mažiau svarbios. Jie tik sumažina tikimybę, kad partneris išgirs kaltinimą ten, kur iš tiesų norėjai išsakyti savo poreikį.
Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad už santykių bendravimo kokybę atsakingi abu žmonės. Vienas neturėtų nuolat slopinti savo poreikio pasikalbėti, o kitas – būti verčiamas tęsti pokalbį tada, kai dar nesugeba jame konstruktyviai dalyvauti.
O jeigu tas pats scenarijus kartojasi po kiekvieno ginčo?
Kartais poros taip pripranta prie savo reakcijų, kad nustoja jas pastebėti. Vienas bando pradėti pokalbį, kitas atsitraukia. Po kurio laiko abu nurimsta, grįžta prie įprastos kasdienybės, tačiau tai, dėl ko kilo ginčas, lieka neišspręsta.
Iš pažiūros viskas vėl gerai. Tačiau neišsakyti jausmai niekur nedingsta, o kitas nesutarimas gali priminti ne tik dabartinę problemą, bet ir visas ankstesnes.
Todėl apie tai, kaip elgiatės po konflikto, verta pasikalbėti tada, kai abu esate ramūs. Ne ieškoti kaltų, o pabandyti suprasti, kas vyksta tarp jūsų.
Galbūt partneriui sunku kalbėtis, nes jis bijo, kad pokalbis vėl virs ginču. O gal tau jo tyla kelia nerimą, nes nežinai, ar jis apskritai ketina grįžti prie neišspręstos problemos. Kai abu gebate tai įvardyti, atsiranda daugiau galimybių susitarti, kaip elgtis kitą kartą.
Jeigu šis scenarijus nuolat kartojasi ir savarankiškai jo pakeisti nepavyksta, gali padėti porų terapija. Tačiau jei tyla sąmoningai naudojama bausti, žeminti ar kontroliuoti, svarbu jos nepateisinti vien skirtingais bendravimo poreikiais.
Sveikuose santykiuose nebūtina susitaikyti tą pačią minutę. Tačiau svarbu žinoti, kad net ir po sunkiausio ginčo abu esate pasirengę vienas kitą išgirsti.
Galbūt kitą kartą vienas vis tiek norės kalbėtis iškart, o kitam reikės pabūti vienam. Tačiau šį kartą tyla nebereikš nežinios, o noras pasikalbėti – spaudimo.
