Jūs vis dar kartu. Rašote vienas kitam, ką nupirkti vakarienei, savaitgaliui turite planų, pažįstate vienas kito rutiną beveik mintinai. Gal net vis dar juokiatės iš tų pačių dalykų. Tačiau kažkur tarp „ar paėmei siuntą?“ ir „ką valgysim?“ dingo tai, ko sunkiausia įvardyti – jausmas, kad jis iš tiesų žino, kas vyksta tavo viduje.
Vienišumas santykiuose retai atrodo kaip vienatvė. Dažniau jis slepiasi visiškai normaliame bendrame gyvenime. Nėra išdavystės, didelio ginčo ar aiškaus lūžio. Tiesiog vieną dieną pagauni save suprantančią, kad svarbiausiais dalykais pirmiausia norėtum pasikalbėti ne su žmogumi, kuris yra šalia tavęs.
Kai lieka buitis, bet nebelieka jūsų
Santykiai gali veikti nepriekaištingai ir vis tiek jaustis tušti. Kas išneša šiukšles? Kas paims siuntą? Ar nupirkai pieno? Ką valgysime vakarienei? Kada važiuosime pas tėvus?
Visa tai irgi yra partnerystė. Tačiau vien gerai sustyguota buitis dar nesukuria emocinio artumo.
Jis dažnai slypi visai mažuose dalykuose. Klausime „kaip tu iš tikrųjų laikaisi?“, kuris neužduodamas jau einant pro duris. Gebėjime pasakyti „man buvo skaudu“ ir nesulaukti automatinės gynybos. Smalsume kito žmogaus vidiniam pasauliui net tada, kai jame nėra nieko patogaus ar linksmo.
Kai pokalbiai pamažu susitraukia iki logistikos, santykiai gali tapti panašūs į namą, kuriame veikia elektra, vanduo ir internetas, bet niekas nebeuždega šviesos kambariuose. Viskas funkcionuoja. Tik nebejauku gyventi.
„Mes beveik nesipykstame“ ne visada reiškia, kad viskas gerai
Yra tyla, kuri atsiranda iš saugumo. Ir yra tyla, kuri atsiranda tada, kai žmogus pavargsta bandyti būti išgirstas.
Jeigu bandymai kalbėti apie jausmus nuolat baigiasi pašaipa, nekantrumu, atsitraukimu ar fraze „vėl prasideda“, ilgainiui gali tiesiog nustoti kalbėti.
Nebesakai, kad jautiesi atstumta. Nebeklausi, kodėl tarp jūsų atsirado tiek daug atstumo. Nebepasakoji, kas tave sujaudino, išgąsdino ar įskaudino. Ne todėl, kad nebeturi ką pasakyti. Todėl, kad nebematai prasmės.
Iš šalies tokie santykiai gali atrodyti net labai ramūs: nėra scenų, trankomų durų ar dramatiškų žinučių vidury nakties. Tačiau ramybė ir emocinis atsitraukimas nėra tas pats. Kartais tylėdama išsaugai santykių ramybę, bet po truputį prarandi savo balsą juose.
Kūnai gali būti arti, nors žmonės jau nutolę
Bučinys prieš išeinant. Apkabinimas lovoje. Seksas, nes „seniai buvo“. Ranka ant nugaros užmiegant. Fizinis kontaktas gali išlikti net tada, kai emocinio ryšio jau labai trūksta.
Ir turbūt viena skaudžiausių vienišumo santykiuose formų pasijunta būtent po sekso – kai kūnas buvo šalia, bet pati vis tiek jautiesi nepasiekta.
Kartais trūksta ne didesnės aistros. Trūksta žvilgsnio. Klausimo. Smalsumo. To sunkiai nusakomo jausmo, kad žmogus nori susitikti ne tik su tavo kūnu ar kasdieniu buvimu šalia, bet ir su tuo, kas vyksta tavo viduje.
Todėl faktas, kad pora miega vienoje lovoje ar vis dar mylisi, savaime nepasako, kiek artimi tie du žmonės jaučiasi.
Kai tampi „patogi“
Santykiuose galima nepastebimai išmokti užimti vis mažiau vietos. Nekelti nepatogių klausimų. Nesakyti, kad ilgiesi. Nesureikšminti, kai jau trečią vakarą iš eilės sulauki vieno žodžio atsakymo. Neatrodyti per jautri, per reikli, per daug.
„Ji supratinga.“
„Ji nedaro problemų.“
„Su ja lengva.“
Skamba kaip komplimentai.
Tačiau kartais už to „lengva“ slepiasi žmogus, kuris tiesiog išmoko savo nusivylimą nuryti dar prieš jam pasiekiant lūpas.
Emociniam intymumui reikia ne tobulo suderinamumo ir ne nuolatinės harmonijos. Jam reikia vietos abiem žmonėms būti tikriems – su nepatogiais klausimais, nesaugumu, ilgesiu, baimėmis ir poreikiais. Gyvas ryšys nebūtinai visada yra glotnus.
Kartais būtent galimybė pasakyti tai, kas nepatogu, yra vienas aiškiausių ženklų, kad santykiuose vis dar saugu būti savimi.
O jeigu vienišas ir jis?
Kai santykiuose atsiranda atstumas, labai lengva istoriją padalyti į du vaidmenis: vienas atstumia, kitas kenčia. Kartais taip ir yra. Tačiau būna ir kitaip – abu po truputį pasitraukia į save, tik daro tai skirtingais būdais.
Vienas vis dar klausia ir laukia. Kitas slepiasi darbe, telefone, nuovargyje ar juokuose.
Žmogus gali atrodyti abejingas, nors iš tiesų jam sunku kalbėti apie baimę, gėdą ar jausmą, kad jis nėra pakankamas. Tai nepanaikina tavo vienišumo, bet primena svarbų dalyką: emocinis atstumas ne visada reiškia, kad meilės nebėra. Kartais žmonės tiesiog nebežino, kaip vienas kitą pasiekti.
Tačiau yra skirtumas tarp žmogaus, kuriam sunku atsiverti, bet kuris vis tiek bando, ir žmogaus, kuris tavo vienišumo net nelaiko problema.
Vienas gali užsidaryti, supykti ar pradėti gintis, bet vėliau grįžta prie pokalbio. Kitas palieka tave vieną su tavo ilgesiu taip ilgai, kad galiausiai pati pradedi abejoti, ar apskritai turi teisę norėti daugiau.
Gal svarbesnis klausimas nėra „ar jis mane myli?“
Kai trūksta artumo, natūraliai norisi paklausti: „Ar jis mane dar myli?“ Tačiau meilė ir gebėjimas kurti tokį ryšį, kuriame kitam gera gyventi, nėra visiškai tas pats.
Žmogus gali mylėti per rūpestį, bet sunkiai kalbėti apie jausmus. Per stabilumą, bet ne per švelnumą. Per buvimą šalia, bet ne per domėjimąsi tavo vidiniu pasauliu.
Ir kartais jo meilės būdo tau tiesiog nepakanka. Tai nereiškia, kad esi per reikli. Skirtingiems žmonėms reikia skirtingo artumo. Vienam svarbiausia patikimumas ir stabilumas, kitam – pokalbiai, emocinis atvirumas ir jausmas, kad tarp dviejų žmonių vis dar vyksta tikras susitikimas.
Problema prasideda ne tada, kai jūsų poreikiai skiriasi. Ji prasideda tada, kai apie juos nebegalima kalbėti.
Kas nutinka, kai nustoji apsimesti, kad tau nieko netrūksta
Vienas sunkiausių santykių momentų ateina tada, kai sau pagaliau pasakai:
man nepakanka vien to, kad jis yra šalia.
Ne todėl, kad nori romantinio filmo ar ieškai idealaus žmogaus. O todėl, kad nebenori savo vidinio gyvenimo laikyti už santykių durų. Toks pripažinimas nebūtinai reiškia pabaigą. Kartais jis tampa pirmu tikru žingsniu atgal vienas kito link.
Gal pagaliau įvyks pokalbis, kurio abu ilgai vengėte. Gal paaiškės, kad jis irgi jaučia tą patį atstumą, tik iki šiol vadino jį nuovargiu ar stresu. Gal suprasite, kad ryšį dar galima atkurti. O gal pirmą kartą aiškiai pamatysi, kiek ilgai bandei jį išlaikyti viena.
Emocinis intymumas negrįžta nuo vieno gražaus vakaro ar pažado „daugiau kalbėsimės“. Jis atsiranda tada, kai abu vėl ryžtasi būti tikri: pasakyti tai, kas nepatogu, išgirsti nesiginant, domėtis vienas kitu ne tik tada, kai viskas gerai.
O kartais jis negrįžta.
Ir tada lieka klausimas: ar santykiai, kuriuose esi ne viena, bet nuolat jautiesi vieniša, vis dar yra vieta, kurioje nori pasilikti? Atsakymas gali ateiti ne iš karto. Kartais tik vieną vakarą supranti, kad labiausiai pasiilgai ne jo tokio, koks jis buvo pradžioje. Labiausiai pasiilgai savęs – tos, kuri šiuose santykiuose dar jautėsi savimi.
