„Žmonės galvoja, kad lošimų problema – pinigai. Bet finansinės bėdos yra tik pasekmė. Tikroji priklausomybė vyksta žmogaus galvoje”, – sako anoniminis lošėjas A. A. Daugiau kaip šešiolika metų jis buvo priklausomas nuo sporto lažybų. Iš pradžių statydavo lažybų punktuose, tačiau vėliau lošimas persikėlė į internetą, o kartu tapo dar sunkiau kontroliuojamas. Šiandien daugiau nei metus nebežaidžiantis vyras atvirai pasakoja ne tik apie prarastus pinigus, bet ir apie tai, kaip internetiniai lošimai pamažu užvaldė visas jo mintis.
„Mes netampame buvusiais lošėjais”
Paklaustas, ar šiandien save vis dar laiko priklausomu nuo lošimų, A. A. atsako nedvejodamas: „Man atrodo, su lošimais yra lygiai tas pats, kaip ir su alkoholizmu. Mes netampame buvusiais priklausomais. Mes tampame neaktyviais lošėjais. Suprantame, kad turime šią problemą ir išmokstame su ja gyventi. Kiek matau save ir žmones grupėje, mes netikime, kad vieną dieną galėsime grįžti prie lošimų ir juos kontroliuoti.”
Jo teigimu, sveikimas prasideda ne tada, kai žmogus įsitikina, kad daugiau nebenori lošti, o tada, kai pripažįsta, jog priklausomybė niekur nedings.
„Kai priimi, kad esi priklausomas, gyventi tampa lengviau. Nebereikia įrodinėti sau, kad šį kartą jau tikrai sugebėsi lošti kitaip.”
Nors Lietuvoje lošiantys žmonės gali pateikti prašymą neleisti jiems naudotis licencijuotų bendrovių paslaugomis, pašnekovas sako, kad vien techninių priemonių neužtenka: „Jeigu žmogus labai nori lošti, jis ras spragą. Aš daugiau kaip aštuonerius metus lošiau užsienio portaluose. Turėjau užsienio banko sąskaitą, todėl tie ribojimai manęs nesustabdė. Blokavimai yra geras dalykas, bet jie neveikia, jei pats dar nenori sustoti.”
Nuo lažybų punkto iki telefono kišenėje: kaip įtraukia internetiniai lošimai
Su sporto lažybomis A. A. susipažino dar paauglystėje.
„Man buvo šešiolika. Netoli mokyklos buvo lažybų punktas. Tuo metu kontrolė buvo visai kitokia nei dabar – niekas neprašydavo dokumento. Eidavome su bendraklasiais. Atrodė, kad tai tiesiog smagus laiko leidimas”, – prisimena A. A.
Iš pradžių statymai buvo nedideli, o pats lošimas atrodė nekaltas.
„Mes, kaip ir daugelis paauglių, eidavome kartu. Nebuvo nei didelių sumų, nei kažkokių rimtų pasekmių. Bet būtent tada pripranti prie tam tikrų dalykų”, – sako pašnekovas.
Vėliau, atsiradus galimybei lošti internetu, viskas pasikeitė.
„Aš nebuvau kazino lošėjas – mane buvo įtraukę sporto statymai. Kai loši kasdien, internetas tampa daug patogesnis. Kam sėsti į automobilį, važiuoti į lažybų punktą, jei gali išsitraukti telefoną ir viską padaryti per kelias sekundes?”, – pasakoja A. A.
Jo teigimu, internetiniai lošimai pakeitė ne tik lošimo vietą, bet ir patį gyvenimo ritmą: „Telefonas visada šalia. Nebereikia niekur eiti. Dar svarbiau – tavęs niekas nemato. Jeigu važiuoji į lažybų punktą, gali sutikti pažįstamų. O internete gali lošti visiškai slapta.”
„Atrodo, gyveni, bet tavęs tame gyvenime nėra”
Paklaustas, kiek įtakos priklausomybei turėjo tai, kad internetiniai lošimai prieinami visą parą, pašnekovas nė kiek neabejoja: „Jeigu žmogus jau priklausomas, tai, aišku, turi didžiulę reikšmę. Anksčiau bent jau reikėdavo kažkur važiuoti. Dabar užtenka kelių paspaudimų.”
Tačiau, jo įsitikinimu, didžiausia problema nėra pati galimybė lošti. Žmonės galvoja, kad lošimai sugriauna finansus. Taip, sugriauna. Bet finansinės problemos yra tik šalutinis poveikis. Tikroji priklausomybė yra psichologinė. Būtent tai, anot jo, ilgai buvo sunkiausia suprasti.
„Ne kartą buvau prisidaręs skolų. Jas kažkokiu būdu išspręsdavau – pats, padedamas šeimos ar draugų. Tada galvodavau: dabar jau tikrai nebežaisiu. Praeidavo pusmetis ir viskas prasidėdavo iš naujo”, – prisimena A. A.
Jis sako ilgai tikėjęs, kad jei pavyks susitvarkyti finansus, išnyks ir noras lošti: „Tik vėliau supratau, kad problema visai ne ten. Jeigu kitą dieną kas nors būtų padengęs visas mano skolas, tai dar nereiškia, kad būčiau nustojęs lošti.”
Didžiausią žalą, pasak jo, darė ne pralošti pinigai, o tai, kad lošimai užvaldė mintis: atsikeli ir galvoji apie statymus. Dirbi ir galvoji apie statymus. Būni su šeima, bet galvoji apie statymus. Atrodo, gyveni normalų gyvenimą, bet iš tikrųjų tavęs tame gyvenime nėra.
Jis prisimena, kad net atostogos nebeteikdavo poilsio: „Esi prie jūros, baseine, su šeima, bet negali atsipalaiduoti. Galvoji, ar praėjo statymas, ar nepraėjo. Jeigu pralaimėjai – iš karto galvoji, kaip pastatyti kitą. Jeigu laimėjai – džiaugsmas trunka labai trumpai, nes netrukus vis tiek vėl loši.”
Ilgai manė, kad problema – netinkama taktika
Pirmą kartą, kad lošimai tampa rimta problema, A. A. suprato būdamas maždaug dvidešimties: „Atsirado pirmos rimtos finansinės problemos. Tada jau supratau, kad kažkas vyksta ne taip.”
Tačiau net ir tada jis nesuvokė tikrosios problemos esmės. „Aš galvojau, kad problema ne pats lošimas. Maniau, kad tiesiog blogai lošiu. Kad reikia pakeisti taktiką, geriau planuoti biudžetą, atsakingiau statyti”, – prisimena A. A.
Jis prisipažįsta, kad daugelį metų bandė ne atsisakyti lošimo, o išmokti jį kontroliuoti: „Nuolat galvodavau: jeigu kitą kartą darysiu kitaip, viskas bus gerai. Kad problema yra pats lošimas, o ne mano taktika, supratau tik po daugybės metų.”
Lūžio tašku tapo ne banko sąskaitos likutis, o suvokimas, kad lošimai atėmė patį gyvenimą. Pašnekovas sako ilgai tikėjęs, jog užteks susitvarkyti finansus, pakeisti statymų taktiką ar išmokti save kontroliuoti. Tačiau tikroji problema slypėjo visai kitur.
„Paskutinį kartą, kai nusprendžiau nebežaisti, tai jau neturėjo nieko bendro su pinigais. Aš tiesiog nebenorėjau taip gyventi. Nenorėjau atsikelti ryte ir pirmiausia galvoti apie statymus. Dirbti ir galvoti apie statymus. Būti su šeima ir vis tiek galvoti apie statymus. Tu fiziškai esi šalia žmonių, bet galva – visai kitur”, – sako pašnekovas ir priduria, kad priklausomybė pirmiausia pavagia dėmesį ir gebėjimą būti dabartyje, kai nebegali normaliai ilsėtis. Išvažiuoji atostogų, aplink graži gamta, šeima, o tu galvoji, kaip čia pastatyti kitą statymą. Negali atsipalaiduoti nė minutei. Visą laiką esi įtampoje.
„Didžiausia klaida – manyti, kad užteks padengti skolas”
A. A. sako, kad viena skaudžiausių klaidų, kurias daro lošiančiųjų artimieji, – įsitikinimas, jog problema išsispręs padengus skolas: „Jeigu priklausomybė būtų tik finansinė problema, užtektų vieną kartą padengti žmogaus skolas ir jis daugiau niekada nebežaistų. Praktika rodo priešingai. Padengia pirmą kartą, paskui antrą, trečią… O žmogus vis tiek grįžta prie lošimų.”
Jo teigimu, artimųjų noras padėti yra suprantamas, tačiau finansinė pagalba dažnai tampa tik laikinu pasekmių pašalinimu. Artimieji galvoja logiškai – žmogus turi skolų, vadinasi, reikia jas padengti. Bet priklausomybė niekur nedingsta. Reikia gydyti ne skolą, o priežastį, dėl kurios ji atsirado.
Anot pašnekovo, daug svarbiau padėti žmogui žengti pirmą žingsnį link profesionalios pagalbos: „Manau, didžiausia pagalba – ne pinigai, o palydėti žmogų pas specialistą, į grupę, parodyti, kad jis nėra vienas. Tas pirmas žingsnis dažnai būna pats sunkiausias.”
Kodėl lošėjas nesustoja net tada, kai dar gali?
Vieną ryškiausių savo priklausomybės epizodų A. A. pasakoja kaip pavyzdį, kurį sveikam žmogui dažnai sunku suprasti. Kartą jis iš šeimos taupyklės paėmė 100 eurų, tikėdamasis juos greitai padvigubinti ir nepastebimai grąžinti: „Galvojau – paimsiu šimtą eurų, truputį išlošiu, grąžinsiu ir niekas nieko nesužinos.” Tačiau pralaimėjęs paėmė dar šimtą. Vėliau – dar.
„Kai taupyklėje buvo likę 600 eurų, teoriškai dar galėjau sustoti. Sveikam žmogui atrodo – geriau liks šeši šimtai negu nulis. Bet lošėjo galvoje viskas veikia kitaip. Tuo metu galvoje nebevyksta pinigų skaičiavimas. Aš nebegalvojau apie pinigus. Galvojau tik apie vieną dalyką – ar mane pagaus. Jeigu žmona ras, kad trūksta keturių šimtų eurų, ji vis tiek sužinos, kad lošiau. Mano galvoje nebuvo skirtumo – ar trūksta keturių šimtų, ar tūkstančio. Jau buvau pagautas. Todėl lošiau toliau”, – prisimena pašnekovas.
Būtent todėl, pasak jo, priklausomybės logika sveikam žmogui atrodo absurdiška: „Tai visiška nesąmonė. Aš pats dabar tai suprantu. Bet tuo metu galvoje veikė būtent tokia logika. Ne pinigai buvo svarbiausi, o noras bet kokia kaina paslėpti faktą, kad lošiau.”
Melas tampa kasdienybe
Priklausomybė, anot pašnekovo, neišvengiamai atsineša ir melą. Pradedi meluoti dėl visko – iš kur gauti pinigų, kodėl jų nėra, kam jų reikia. Skoliniesi, išgalvoji istorijas. Atrodo, kad valdai situaciją, bet iš tikrųjų jau seniai jos nebevaldai.
Šiandien jis panašų elgesį lengvai atpažįsta kituose lošiančiuose žmonėse: „Matau, kai žmogus meluoja. Matau tas pačias istorijas, tas pačias schemas, nes pats taip dariau daug metų.”
Paklaustas, ką pasakytų žmogui, kuris įsitikinęs, kad lošimą vis dar kontroliuoja, A. A. pripažįsta – įkalbėti beveik neįmanoma: „Negali žmogaus priversti sustoti. Kuo labiau jį spaudi ar kaltini, tuo labiau jis užsidaro.”
Todėl jis renkasi kitą kelią – dalijasi savo istorija. „Aš nesakau: „Tu lošėjas.” Aš tiesiog pasakoju, kas buvo su manimi. Jeigu žmogus pradeda atpažinti save mano istorijoje, atsiranda šansas, kad jis pats panorės ieškoti pagalbos”, – įsitikinęs A. A.
Pagalba – ne vienkartinis sprendimas
A. A. lankosi anoniminių lošėjų savitarpio pagalbos grupėje ir ją vadina viena svarbiausių savo sveikimo dalių: „Grupė man yra tarsi vaistas. Jeigu sergi diabetu, neužtenka mėnesį pagerti vaistus ir nuspręsti, kad pasveikai. Nutrauksi gydymą – liga grįš. Su priklausomybe labai panašiai.”
Jis pabrėžia, kad vien specialistų konsultacijų ar vien grupės ne visada pakanka – kiekvienam žmogui reikia atrasti savo pagalbos derinį: „Vienam padeda psichoterapija, kitam – grupė, trečiam – abu dalykai kartu. Svarbiausia nelikti vienam su savo mintimis.”
„Norėčiau, kad vaikystėje būčiau supratęs pinigų vertę”
Paklaustas, ką būtų norėjęs išgirsti prieš pradėdamas lošti, A. A. ilgai negalvoja: „Norėčiau, kad kas nors būtų išmokęs pinigų vertės. Vaikystėje man nieko netrūko, todėl pinigai atrodė savaime suprantamas dalykas. Tik daug vėliau supratau, kad jie iš tikrųjų yra žmogaus laikas. Už kiekvieną eurą kažkas dirbo valandą, dvi ar visą dieną.”
Šiandien jis sako tik po truputį besimokantis finansinio raštingumo: „Nustojus lošti finansinis raštingumas stebuklingai neatsiranda. Jo irgi reikia mokytis. Dabar mokausi planuoti, taupyti, suprasti, kad atlyginimas neatsiranda iš niekur ir kad nėra stebuklingo statymo, kuris išspręs visas problemas.”
Pašnekovas viliasi, kad jo istorija padės ne tik žmonėms, kurie jau praranda lošimų kontrolę, bet ir jų artimiesiems: „Labiausiai norėčiau, kad žmonės suprastų – pagalbos reikia ne tada, kai nebelieka pinigų. Pagalbos reikia tada, kai lošimai pradeda valdyti tavo mintis. Kol žmogus dar turi galimybę sustoti, verta ja pasinaudoti.”
Vienas pagrindinių visuomenės informavimo kampanijos „Ramybės režimas” tikslų – padėti žmonėms geriau suprasti skaitmeninio pasaulio keliamas rizikas ir ugdyti kritinį požiūrį į azartą primenančias įtraukimo sistemas.
Finansuojama iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšų.
