Alutį gėriau, raudonas buvau,
Vo kas išrašė mano veidelį ?
Apynio spurgas, miežio grūdelis,
Tai jis išraštė mano veidelį.
Tas apynėlis aukštai vyniojas,
Aukštai vyniojas, plačiai šakojas.
Iš pašaknėlių žali lapeliai,
Ant viršūnėles aukso spurgelės.
Ant tų spurgelių ant tų auksinių
Kukav’ gegutė ryt vakarėlį.
Tolei kukavo, kol užkukavo
Iš motinėlės jauną dukrelę.
– Kelkis, dukrele, kelkis, jaunoji,
Jau kalbin’ tave jauni berneliai.
Žada tau skinti žalias rūteles,
Žada tau pinti rūtų vainikėlį.
