Kartais norisi atsistoti,
Ant savo dviejų,
Angelams ir arkangelams
Pagrūmoti kumščiu,
Kam leido jai ateit,
Ir tris kartus išeit,
Kad net pats kaimynas Steponas,
Tarytum ritualą, kartodavo, kartodavo, “davai, davai”
Kartais norisi peiliu
Pereiti per savo rankas,
Kad iš venų, arterijų
Išeitų jėga kuri negali suprast,
Iš kur tas skausmas kairėj
Ir ta kilpa dešinėj,
Iš kurios kaimynas Steponas
Ištraukęs mane kartodavo, kartodavo “davai, davai”
Metai kaip pirštas
Nurodo, kas juda link kur,
O gyvenimas kaip upė
Ten pat neįbrisi du kartus,
Dėl to kas vakarą meldžiuos,
Kad jei viskas būtų gerai,
O man pakaks ir kaimyno Stepono,
Nuolat kartodamas, kartodamas, “davai, davai”
