Nebėr manęs tik tas, ko aš nenoriu.
Su neapykanta, pagieža mes žengiam į rytojų.
Gal dalelę savęs tu atrasi iš naujo,
O gal kažkas tau padės atsistot ant kojų.
Niekas nesupras –
Gal žinai tai geriau nei aš,
Jei skauda, bent esi tikras, kad gyveni.
Kels tave vėl ir išmes,
Gal jau mes nebebūsim mes.
Pabusk, žmogau, juk tau dar viskas prieš akis…
Viskas prieš akis…
Nes šiam pasauly aš šiandien egzistuoju,
Nebetikiu savim,
Klupiu prieš svetimą altorių…
Nebematau savęs, nebeužuodžiu kvapo,
Ir lapai krenta ant manęs
Nesimato kapo…
Niekas nesupras –
Gal žinai tai geriau nei aš,
Jei skauda, bent esi tikras, kad gyveni.
Kels tave vėl ir išmes,
Gal jau mes nebebūsim mes.
Pabusk, žmogau, juk tau dar viskas prieš akis…
