Kai kelias nebevedė niekur,
Lyg žiema užkankino vienatvė.
Tau atleidau,
Kai žodžiai nereiškė jau nieko.
Supratau, kad laukti neverta,
Taip geriau.
Kai žiūriu pro langą,
Laukiu kol nukris iš dangaus
Verkiantis lietus ant mano pagalvės.
Kai žiūriu pro langą,
Liūdną tavo veidą matau –
Suprantu ir aš savo kaltę.
Gal ir pats tu pajausi
Koks atgal sunkus būna kelias –
Jodas kelias.
Gal sugrįžęs paklausi,
Ką veikiau, kai buvo negera.
Ką veikiau?
Kai žiūriu pro langą,
Laukiu kol nukris iš dangaus
Verkiantis lietus ant mano pagalvės.
Kai žiūriu pro langą,
Liūdną tavo veidą matau –
Suprantu ir aš savo kaltę.
Man mieliau vanduo, nei ugnis –
Tai mano paslaptis.
Mintyse esu kažkur aukštai,
Ten kur tu dar niekad nebuvai.
Kai žiūriu pro langą,
Laukiu kol nukris iš dangaus
Verkiantis lietus ant mano pagalvės.
Kai žiūriu pro langą,
Liūdną tavo veidą matau –
Suprantu ir aš savo kaltę.
(x2)
