Atrodo vakar dar buvai laiminga,
Tikėjau ir žmonėm, ir savimi,
O šiandien aš viena, jėgų man stinga –
Aplink mane vien žmonės svetimi.
Lig šiol nesuprantu, kas atsitiko –
Neieškau aš nei priešų, nei kaltų,
Gal melas man širdy nuodų paliko –
Slepiuos nuo žvilgsnių veriančių, piktų.
Ir kas iš to, kad skaisčiai šviečia saulė,
Kad žvilga ryto prieblandoj rasa?
Aš tyliai palieku jau šį pasaulį –
Tokia yra gyvenimo tiesa.
Iš jūsų nieko man daugiau nereikia,
Smerkia ir savi, ir svetimi,
Lai metai mano pragyventi verkia –
Imu tik skausmą aš su savimi.
Žinau, tikrai nekaltas tu pasauli,
Žmonės abejingi ir šalti,
Bet kam tas skausmas ir saldi apgaulė?
Kodėl tik man skirta baigtis karti?
Žaidimą aš baigiau ir baigės kelias,
Sunku nutįst save ramia širdim
Lai gėlės bus ant mano kapo žalio,
Aš išeinu ir nesirūpinkit manim.
Ir kas iš to, kad skaisčiai šviečia saulė,
Kad žvilga ryto prieblandoj rasa?
Aš tyliai palieku jau šį pasaulį –
Tokia yra gyvenimo tiesa.
Iš jūsų nieko man daugiau nereikia,
Smerkia ir savi, ir svetimi,
Lai metai mano pragyventi verkia –
Imu tik skausmą aš su savimi.
