Šviečia mėnuo aukštai, o žvaigždučių pulkai
Į mus žiūri šią naktį gegužio.
O mes einam po du, vis po du paslapčia,
Vis po du poromis susigūžę.
Tu graži ir tyra, tavo skruostai rausvi,
O aš vargšas išblyškęs vaikinas.
Ant rasotos žolės mūsų nieks neregės,
Negalės mūs apšaukt paleistuviais.
Tyluma, tyluma – nematys nei mama,
Kur manoji skaistybė pražuvo.
Duok man lūpas švelnias ir atverk į gelmes,
Kurių nieks iki šiol neregėjo.
Tu graži ir tyra, tavo skruostai rausvi,
O aš vargšas išblyškęs vaikinas.
Ant rasotos žolės mūsų nieks neregės,
Negalės mūs apšaukt paleistuviais.
(2k.)
