Nuo pilies iki mūsų – diena,
Generolas minėjo, kad lis…
Šešios valandos ėjimo per vandenį,
Dar tiek pat, kol išmuši duris.
Gėrėm rasą nuo upės žiedų,
Valgėm tai, ko geriau nebandyt.
Ir kiekvienas žinojo, kad tai baigsis šiandien,
Bet kiekvienas kartojo: ryt… ryt… ryt…
Bėgant danguj mus išbėrė lietus
Arba priėjome per daug arti.
Kažkas įpylė degtinės,
Nes ji vienintelė čia nekarti.
O vienas mūsų, kuris vaikščiojo nuogas
Ir kasydavosi kulkų skyles
Paklausė: O kas bus jei kitapus upės,
Mūsų laukia tie patys mes?.. mes… mes…
Gurkšnis Dievo kaip spirito
Ir akis į dugną gilyn.
Žiūrėk: jie juda, jie kariauja ten,
Nors bijo nubust su tavim.
O mūsų basos kaip dangūs kojos
Ir viena per visus ranka
Veda žvėrį panašų į žvėrį
Ir dar nežinau į ką… į ką…
Čia gyvas velnias lelijų,
Kaip norėčiau tai parodyt ir tau.
Turėjau gimti visiškai aklas,
Nes tik dabar suprantu, kad matau.
Žvėris vis klykia kažkokį vardą
Ir generolas jau traukia strėles.
Bet į ką čia šausi?
Kaip rašė draugas – čia nieko nėra be tavęs… be tavęs…
Tiksi žingsniai vakaro laiką
Ir pasirodo, kad mes ne vieni.
Po kojom lekia pažįstamas paukštis
Ir klausia: kaip negyveni?
O nuogas rauda pamišęs iš džiaugsmo
Ir paišos karo dažu.
Tada nuleidžia žvilgsnį ir pats sau sušunka:
Nesakysiu, kas ten, bet gražu… gražu…
Tai truko dar kelis šimtus metų
Arba truko tiesiog vystykluos.
Nuo šiol nemėtau į dangų monetų
Ir tik myliu tave… Kas paguos?
Bet net dabar, matydamas karstą,
Bus kas jį iš vidaus uždarys.
Girdžiu – tas nuogas šaukia iš džiaugsmo:
Laisvai! Eina Dievo būrys…
Laisvai… laisvai… eina Dievo būrys… laisvai…
