Užnuodytom adatom, ūkio padargais
Per vėtrą ir vėją veju dvejones.
Žiema prostitutė, pabaigusi darbą,
Iššiepusi kojas ratu link manęs.
O aš, atsiklaupęs ant žalio asfalto,
Verkiu, neturėdamas kuo apsigint.
Ir išdegė pūgos, bet vis dėlto šalta,
Tai pažadu – jei dar po šimtą – tave prisimint.
Ir „Dievas“ buvo pirmas tavo žodis,
Bet Dievas žino, ką po to veikei.
Ir jei per daug ar perniek nepasirodys,
Tai štai, paimk – tavo pinigai.
Užnuodytom adatom, geliančiom kojas
Per vėtrą ir vėją grįžai į namus.
Ir kariasi žodžiai, bet kitąsyk rojuj
Pažadu – jei dar po šimtą – mūsų nebus.
Užnuodytom adatom, ūkio padargais
Per vėtrą ir vėją veju dvejones.
Žiema prostitutė, pabaigusi darbą,
Iššiepusi kojas ratu link manęs.
O aš atsiklaupęs, ant žalio asfalto
Verkiu, neturėdamas kuo apsigint.
Ir išdegė pūgos, bet vis dėlto šalta,
Tai pažadu – jei dar po šimto – tave prisimint.
