Krinta ir dūžta šalti lašai
Dūžta į stogus, dūžta į langus
Kam gi tu laišką, naktie, rašai
Iš kur tie žodžiai sukaupti brangūs
Žalsvu žvaigždynu užmerkus akis
Vėją ir neregę tamsą rašai
Nokstanti saulė – tavo širdis
Žodžiais srovena šalti lašai
Krinta ir skamba šalti lašai
Neša kaip virpesį ugnį į šviesą
Kam gi tu tokį laišką rašai
Ar pasakyti viską suspėsi
Ir aš rašau savo tamsą ir vėją
Ir savo saulę mažytę nešu
Aš prie ateinančių baisiai skubėjau
Lūpas paliesti sūriu lašu
Kad jis pažintų gyvenimo skonį:
Speigo kvėpavimą, žvilgsnį žolės
Aš parašysiu jam laišką – svajonę
Tam, kas tavim patikėt negalės
Jeigu jam bus ir sunku, ir neaišku
Jei mus pašauks gyvo kraujo srove
Aš parašysiu jam ilgą laišką
Apie tave ir apie save
Krinta ir skamba šalti lašai
Neša kaip virpesį ugnį į šviesą
Kam gi tu tokį laišką rašai
Ar pasakyti viską suspėsi
Ir aš rašau savo tamsą ir vėją
Ir savo saulę mažytę nešu
Aš prie ateinančių baisiai skubėjau
Lūpas paliesti sūriu lašu
Rudenio žemė naktį vėlyvą
Skepeta juoda užklos man pečius
Laišką paliksiu – gyvenimą gyvą
Savo alkį ir savo žodžius
Krinta ir skamba šalti lašai
Neša kaip virpesį ugnį į šviesą
Kam gi tu tokį laišką rašai
Ar pasakyti viską suspėsi
Ir aš rašau savo tamsą ir vėją
Ir savo saulę mažytę nešu
Aš prie ateinančių baisiai skubėjau
Lūpas paliesti sūriu lašu
Lūpas paliesti sūriu lašu
