Bėgęs rašalas dabar jau virto ašarom,
Ir visada, ką lašinam nebūna kekšė vaškinė,
Kurią kasnakt jibašini, tie ašmenys,
Kurie kadais kuteno – dabar įsminga venoj.
Diabetas, infarktas, ir tie keli randai, nutilo krantas,
Buvau bejėgis – smigo žemėn rankos,
Aptirpo veidas, dūžiai vis retėjo,
Pirmi silpnai vėliau kas antras.
Akimirkas paleidai žodžiais, buvo gera, ne kartą
Tarei, bučiavai, laikei už rankų.
Nulis ašarų ir viskas kaip iš pasakos,
Tačiau nesupratau, kad aš tas antras ir bevertis,
Iš manęs vertino materijas,
Kai miegamajam ant tapetų kabojo portretas,
Sakė jis orginalus, o tu – be etiketės,
Iš tavęs niekas, tarp mūsų liko nieko,
Lyg į širdį šovė strėlę.
Cigaretė – liūdnas atvaizdas vandens stiklinėj,
Ta šypsena nuoširdi vis dažniau dirbtinė.
Kodėl – nežinau, bet vidų smarkiai plėšo,
Norėčiau aš pakeist save, jei tik mokėčiau.
Randai po rando ant tavo rankų – per menka.
Etapai skiria mus ir pyktis, tau nepakanka,
Galbūt liks nuoskaudos, galbūt ir randas,
Kad ir kiek bebūčiau geras – vis tiek palieku antras.
Dabar prisidegu, ir tarp lietaus lašų prisimenu,
Kai slėpiausi nuo savęs tarp savo pačio randų,
Aš dar matau, o visgi dar galbūt matai ir tu,
Kodėl vis atrasdamas , kažką brangaus prarandu.
Alkoholis, parkės, peilio ašmenys – arterijos,
Dabar jau nebešildo nuotraukos bendros galerijos.
Čia kaip loterijoj – laimi ir gyveni imperijoj,
Gauni viską arba lieki užsipist isterijoj.
Dužo veidrodžiai ir šukėm pavirto troškimai,
Kai balsas nuoširdus dabar jau patapo užkimęs,
Gražus scenarijus, ir viskas be avarijų,
Baigės filmo juosta – pritrūko kelių serijų.
Man atsibodo stebėti aplink kitus laimingus,
Tačiau ta laimė nusisukti nuo manęs linkus.
Orginalus į padugnę, kekšė iš brunetės,
Gesinu troškimą – tarytum cigaretės.
Cigaretė – liūdnas atvaizdas vandens stiklinėj,
Ta šypsena nuoširdi vis dažniau dirbtinė.
Kodėl – nežinau, bet vidų smarkiai plėšo,
Norėčiau aš pakeist save, jei tik mokėčiau.
Randai po rando ant tavo rankų – per menka.
Etapai skiria mus ir pyktis, tau nepakanka,
Galbūt liks nuoskaudos, galbūt ir randas,
Kad ir kiek bebūčiau geras – vis tiek palieku antras.
