Gali nesakyt, jeigu žodžiai lyg akmenys sunkūs,
Jei trumpi sakiniai tarsi šviesmečiai trunka.
Aš žinau ir pati, kad manęs tu nepasiilgai
Ir nelaužyk liežuvio, nesistenk.
Aš suprasiu tai vis viena,
Vien iš tavo blakstienų,
Vien iš žvilgsnio mėnesienoj,
Vien iš tavo akių.
Aš suprasiu tai vis viena,
Slėpk neslėpęs – nereikia kalbėtis,
Jei viskas aišku – išeinu.
Gali nesakyt, visas mūsų romano verpetas
Dabar praeity po pernykščiais pageltusiais laidais.
Aš žinau ir pati, kad manęs tu nepasiilgai
Ir be žodžių skambių, toks likimas be atleidimo.
Aš suprasiu tai vis viena,
Vien iš tavo blakstienų,
Vien iš žvilgsnio mėnesienoj,
Vien iš tavo akių.
Aš suprasiu tai vis viena,
Slėpk neslėpęs – nereikia kalbėtis,
Jei viskas aišku – išeinu.
Gali nesakyt, gali nesakyt,
Jei trumpi sakiniai tarsi šviesmečiai trunka.
Aš suprasiu tai vis viena,
Vien iš tavo blakstienų,
Vien iš žvilgsnio mėnesienoj,
Vien iš tavo akių.
Aš suprasiu tai vis viena,
Slėpk neslėpęs – nereikia kalbėtis,
Jei viskas aišku – išeinu.
(2 k.)
