Būna – nesiseka devynis kartus iš eilės,
Ir tu dėl to beveik verki iš nevilties,
Kada girdi apie save dalykų nebūtų, deja,
Randai palieka širdyje ir iš tiesų būna skaudu…
Žinok, verta tūkstantį kartų krist ir vėl pakilt,
Žinok, verta tūkstantį kartų tikėt, nenusimint,
Žinok, mylėti verta – meilės nebus per daug,
Tikėk, ką tau pasakys deganti širdis.
Būna – supainioju savo mintis ir jausmus…
Tu šiam sunkiam kely esi tik žmogus…
Ant tavo rankų vaikas užmigs,
Netikro jausmo nebeliks,
Meldžiu: o, Dieve, duok žinot,
Kuriuo keliu man eit, nesustot?
Žinok, verta tūkstantį kartų krist ir vėl pakilt,
Žinok, verta tūkstantį kartų tikėt, nenusimint,
Žinok, mylėti verta – meilės nebus per daug,
Tikėk, ką tau pasakys deganti širdis.
Gal rytojus atneš šiaurės vėją,
Gal saulę rytų…
Man uždėjo taip ranką likimas…
Aš juokiuos, kai nemato – liūdžiu…
Žinok, verta tūkstantį kartų krist ir vėl pakilt,
Žinok, verta tūkstantį kartų tikėt, nenusimint,
Žinok, mylėti verta – meilės nebus per daug,
Tikėk, ką tau pasakys deganti širdis.
—
Tekstas: Olegas Zotovas, Aras Žvirblis, Irma Jurgelevičiūtė-Sėlenienė
