Kai aš pradėsiu karaliui tarnauti,
Atsdėkavosiu giminėms savo.
Kai aš išjosiu į Vilniaus miestą —
Padėk, Dievuliau, ant pirmos kovos,
Ėmiau rakočių į savo ranką
Visi laukininkai labai nusigando.
Viens laukininkas buvo pašėlęs:
Liepė atnešti žalių lazdelių,
Liepė pastatyt po du iš šalių.
Kožno kirtimo kraujas tekėjo,
Po baltoms kojelėms žemė drebėjo,
Vilniaus ūlyčios krauju žydėjo;
Didis vaivada žiūrėt išėjo.
— Šviesus vaivada, turi razumą,
O kodėl nestoji drauge ant kovos?
O kodėl neduodi po kardu galvos?
Dėkui motulei, kad užauklėjo,
Tiktai nedėkui, kad išlydėjo.
