O mes skubam,
Pašėlusiai skubam užaugti,
Kad nemokytų mūs ir nebartų.
Nors ir žinom, jog daug ką paliekam
Už simboliškų pasakos vartų…
Bet negaila, negaila tų pasakų,
Kai skubi pasitikti realybės,
Kai tikėjimą, džiugesį, nerimą
Noris dauginti iš begalybės.
Mūsų šitą skubėjimą teisia,
Mums prikaišioja nerimą vėjo
Tie, kurie jau suspėjo pamiršti,
Kaip jie patys kadaise skubėjo…
