Duok Dieve, duok duok jam vidinę ramybę
Tegu Marija nuryja dvasią šventą
Duok Dieve, duok duok dar vieną galimybę
Ir angelai būna klysta, aureolės krenta
O jis vis rašo dar vieną raidę
Dar vieną žodį, apie dar vieną mergaitę
Apie svajones ir apie judesį
Prarastą laiką, tą angelą liūdesio
Apie tai, kas jau buvo ir apie tai, kas tik bus
Vaizdus senus, pakeistus namus
Prarastus draugus, kažkur pamestą valią
Alisą ir stebuklų šalį nenormalią
Ir jam negaila savęs, negaila laiko savo
Jam gaila tų, kurie čia nebeišbalansavo
Nebenustojo trippinti mintyse
Geriau pačilinam, o ne pasėdim apsipisę
Gabalais trupantys dantys, supistas skrandis
Tos pilkos dienos, savęs niekaip neranda
Jis tas vilkas vienas, be reikalo nekanda
Jis prieš propagandą, jis Tau pajabat, jam zajabys
Ir tegul neima į dangų, neįleidžia į rojų
Stigmos verias ant rankų, muzika groja
Lai dalimis padalina, palaidoja, pasėja
Tegu tik sugrąžina protą tobulai idėjai
Jis daro tai, ką nori, nori to, ko trūksta
Paduoda jointą broliui, instrumai sukas, rūksta
Kiekvienas savo turi, kiekvienas savo siekia
Todėl ir jam norėtųsi turėt, judėt į priekį
Ir jis nelanko kapinių
Nu nes realiai tipo gyvas būdamas nelankė Pačio, lievai atsitiko
Negarbintų Bafometo, tiek pykčio neturėtų
Į dainas jo nedėtų ir vėl mylėtų
Duok Dieve, duok duok jam vidinę ramybę
Tegu Marija nuryja dvasią šventą
Duok Dieve, duok duok dar vieną galimybę
Ir angelai būna klysta, aureolės krenta
