Išnyksta svajonės, išblunka veidai.
Ir vėl gi, rytojau, tu prabudai.
Išblaškei sapnus, ištrynei vardus,
Pasiėmei sielą, užvėrei vartus.
Nejaugi grįžai atsiimti skolos?
Žodžius palikai tiesiog ant odos.
Rytinės liepsnos išdegina laukus.
Kyla nemigos pažadintas dangus.
Jo aimanas ir tylą šiurpina sparnai
Ir tykiai nuskrieja tarytum aitvarai.
Kur dėsi, likime, akimirką tylią?
Pasaulis tik siekia daugiau negu myli.
Vėjo nudraskytos bundančios akys,
Mažosios sielos atspindžio vagys.
Jos paėmė krislą ryto aušros,
Pakėlė ir kūną ir lauks vėl tamsos.
