Kas šioj žemėj pasėjo tiek daug akmenų?
Akim atmerktom tarsi aklas einu
Nusibrozdinęs kojas, suplėšęs batus
Aš per žemę einu metų metus
Sausio speigą mačiau ir vėtrą rudens
Aidint varpą girdėjau iš po vandens
Sužiestieji vaitojo beprasmiam kare
Jų veidų nuplovė lietus vakare
Dulkės mano akyse
Gerklėje troškulys
Dieve, kaip aš pavargau
Kur gi toji šalis?
Kiek dar metų lemta man
Lodyt kaimo šunis?
Kiek dar metų aš klaidžiosiu
Kaip tremtinys?
Aš tamsiajam kely nebijojau tamsos
Man kvepėjo žolė, sunki nuo rasos
Mylimoji man sakė: sustok, pavargai
Jos akys kapojo tarsi žaibai
Mano meilė pasens
Mano viltys pražus
Dieve, kaip aš pavargau
Tik miražas gražus
Kiek dar metų lemta man
Lodyt kaimo šunis?
Kiek dar metų aš klaidžiosiu
Kaip tremtinys?
Dulkės mano akyse
Gerklėje troškulys
Dieve, kaip aš pavargau
Kur gi toji šalis?
Kiek dar metų lemta man
Lodyt kaimo šunis?
Kiek dar metų aš klaidžiosiu
Kaip tremtinys?
Mano meilė pražus
Mano viltys pasens
Mano kelio gale
Tik miražas gražus
Kiek dar metų lemta man
Lodyt kaimo šunis?
Kiek dar metų aš klaidžiosiu
Kaip tremtinys?
