Užmerk pavargusias akis, girdint laikrodžių dūžius
Tu susigūžus, romantika nuoga be drabužių
Tu kvėpuosi tyliai ir prašysi, jog kurčiau
Apie tave, kai šis pasaulis taps kurčias mum
Kur čia sustot, kai laikas nebegelbėja
O sekančioj stotelėje vėl tavo kvapas pagalvėje
Ir tai nostalgija lyg dviese likę salėje kino
Dviese likę supistam pasaulyje
Viešpatie, apsaugok ją nuo blogio, šalto vakaro
Nuo pragaro, jei neužtektų mum parako, tarkim
Jei neužtektų vietos, jei neapginčiau per lietų
Jei tarkim, aš pasukčiau, tu kalbėt negalėtum
Jei tik tylėtum, nors visko nepaslėpsi lūpomis
Rytojus taptų ūkanoj, aš tapčiau taikinys
Šis taikinys tik neigiamas etapų minusas
Ir tau priminti nereikia, kas mano stimulas
Kas mano stimulas
Tikėsiu tris kartus
Šiąnakt užmigt ne tam
Jog ryte tik prabust
Tik tris kartus
Į sielos vidurį
Tu ten atsiduri
Pridaryk duris
Tau patinka klausyt, bet į tai nesigilini
Kūriniai stikliniai, kodėl pritylini?
Akrilinės akys, ir tu tik šiaip pasidažius
Aš rašau naktimis, nes naktimis geriau rašos
Juk mes panašūs savo skirtumais, siekiais
Mane aplanko mūza, tave naktys bemiegės
Niekis, tikėkis, net visko mačiusius aplanko mintys
Tyliai besitrankančios į paširdžius
Darkart nukrinta lapai auksiniai, turbūt atsimeni
Kai prątesimai pildė laiką mums nepaskutinį
Tu nepasikeitei per daug, aš gal pasitikiu
Nesitiki kažkaip, kad visa tai tebuvo dirbtiniai įvykiai
Kažkaip nerišliai, mes vėl pradedam parkę
Aptarkim, kodėl mes čia ir kokie dar standartai
Faktai, pelenai ir šampanas nukvėpęs
Ir tu visai čia pat, nuoga be liemenėlės
Kas mano stimulas
Tris kartus
Užmigt ne tam
Jog tik prabust
Tris kartus
Į sielos vidurį
Tu ten atsiduri
Pridaryk duris
