Tyliai leidžias pavargusi saulė,
Paskutiniai šešėliai dienos.
Galbūt viską pasaulyje pamiršiu,
Bet tavęs, mylimoji, niekados.
Išėjai tu rasotais takeliais
Nesiklausus tėvelio nei mamos.
Ant pirštelių skaičiuodama žvaigždutes
Tu sakei, kad mylėsi visados.
Daug žvaigždučių dar liko neskaičiuotų,
Suskaičiuoti jų niekas negalės.
Aš mačiau – glamonėjo tave kitas
Ir aistringai bučiavo lūpeles.
Jei nemyli, nenori, nereikia,
Aš iš meilės numirti galiu.
Ir numiręs aš pas tave ateisiu,
Šaltu žvilgsniu pažvelgsiu į akis.
