Sunku ubagui gyventi ant svieta,
Bo jam un žemės gulieti kieta.
Nuog vienų blusų užmigt negaliu,
Ar beiškęsiu nebžinau kadu.
Jau treti metai, kaip vyras serga,
Oi, kokį turiu aš dabar vargą.
Turiu penkis vaikus aš pati šešta,
Jei nevierijai aš turiu raštą.
Ubagui duosi biednas nebūsi,
Su sava vaikais gražiai gyvensi,
Neduokit duonos, bo ištrupinsiu,
Nebuokit kruopų, bo išbarstysiu.
Duokit lašinių didelį šmotą,
Gausit nuog Dieva didelį zaplotą.
Mačiau ant aukštą yr pkabinta,
Ir dėl ubagų yra paskirta.
Jeigu iš tavi lašinių negausiu,
Eisiu pas tavi jaujų uždegsiu.
