Vai, kartą vedė uodas muselę.
Kvaila muselė, tai ne marti.
Nemoka austi, nemoka verpti,
nė pirštinėlės anei pradėti.
Susisielojo tad uodas didžiai,
kad vedė tokią kvailą žmoną.
Nuskrido uodas į žalią girią
ir atsistojo ant ąžuolėlio.
O ėjo užėjo didis viesulas
ir numetė uodą nuo ąžuolėlio.
Užsimušė uodas visai negyvai,
sudaužė, išbarstė visus katilėlius.
Atskrido muselė, uodo žmonelė,
palaidoti savo vyro uodo.
Padarė karstelį iš žalių šakų,
išklojo ąžuolo lapeliais.
Surinko uodo visus kaulelius,
paguldė uodą į karstelį.
Iškasė duobę po ąžuolėliu,
užkasė uodą į juodą žemelę.
