Sako, šuo geriausias draugas,
Jis pralinksmins ir apsaugos
Nuo plėšikų ir priklydusios katės.
Aplaižys jis ir apuostys,
Pasigėrusį paglostys
Liežuviu, šiurkščiu nuo šuniškos būties.
Jam nebaisios jokios liūtys,
Jokie vėjai, pūgos, griūtys,
Nesvarbu jam, kokį laikraštį skaitai,
Ar tu sukčius, ar poetas,
Ar laikais užu dietos,
Ar laikytis už sijono pripratai.
Akyse – vandens ir duonos,
Ausyse – vagis ar ponas,
O nosytėj – pasipuošusi kalė.
Jeigu miegas skuba, bėga,
Žolynėliais ar per sniegą,
Lig mirties pačios skaisčiausios jau mylės.
Kai užeina juodos mintys,
Nesinori kai vadintis
Nei žmogum, nei Dievo kūriniu šventu,
Kai nei kartis, nei skandintis,
Nei minioj triukšmingoj trintis –
Tik tuomet aš savo šunį suprantu.
Suprantu ir jam pavydžiu –
Ne per griovį ilgo skrydžio,
Ne uoslės ir paganiniškos klausos.
Kaip aukštai jis galvą kelia,
Kaip gerai jis žino kelią,
Kaip lengvai jis skiria šviesą nuo tamsos!
Kaip aukštai jis galvą kelia,
Kaip gerai jis žino kelią,
Kaip lengvai jis skiria šviesą nuo tamsos!
