Kartais gyvenimą netikėtai pakeičia vienas sprendimas – toks, kuris atveria visiškai naują pasaulį. Tokia istorija interviu metu pasidalino ir pilotė Radvilė Tručionytė. Vienas drąsus žingsnis – šuolis su parašiutu – tapo lemtingu posūkiu. Nuo netikėtai atrasto pomėgio iki rimtų pilotavimo studijų, nuo rampos agentės pareigų iki svajonės valdyti lėktuvą – ši istorija įkvepia tikėti, kad tikras pašaukimas gali ateiti ne tada, kai to tikiesi, bet tada, kai esi pasiruošęs priimti iššūkį.
Ar visada domėjaisi aviacija? Kas tave įkvėpė pasirinkti tokį kelią?
Nebuvau vaikas, kuris nuo pat vaikystės svajojo tapti pilotu, nes tai atrodė tokia tolima ir nepasiekiama profesija, kad net minčių, jog čia galiu kada nors atsidurti, nebuvo. Lėktuvai mano gyvenime atsirado labai netikėtai ir dar palyginus visai neseniai – beveik prieš penkerius metus. Ir gal teisingiau net ne lėktuvai, o aviacija apskritai. Atėjus pandemijai ir neišvykus į tolimą kelionę nusprendžiau pasidovanoti sau gimtadienio dovaną – šuolį su parašiutu. Kadangi iki tol neturėjau visiškai jokių ryšių su aviacija, tiesiog viena kiek ypatingesne turėjusi būti diena apvertė viską aukštyn kojom. Kaip dažnai sakau, ant žemės tuomet nusileidau, bet širdis pasiliko kabėt kažkur prie debesų. Jau po savaitės grįžau ir pasiprašiau dirbti aerodrome, dar po mėnesio tapau parašiutininke, vėliau parasparnio pilote ir šitaip tas susidomėjimas ir siekis daugiau atvedė iki darbo oro uoste. Nors rampos agentės darbą myliu ir džiaugiuosi įgyta patirtimi, ieškodama karjeros perspektyvų, nusprendžiau pradėti komercinės pilotės karjerą.
Koks tavo įsimintiniausias momentas iki šiol?
Visai neseniai lankiausi Jungtinėje Karalystėje, kur keliaujame įvykdyti piloto licencijai reikalingo, vadinamo UPRT (paraidžiui – Upset Prevention and Recovery Training) kurso. Tai yra savotiškas akrobatikos kursas, kurio metu mokomės kaip susitvarkyti su lėktuvu ir grįžti į įprastą tiesų skrydį, jei netyčia atsidurtum neįprastoje situacijoje, pavyzdžiui, lėktuvui praradus greitį, neriant žemyn ar apsivertus aukštyn kojom. Kadangi esu adrenalino fanė, o kūnas taip pat neblogai susitvarko su perkrovomis, tai buvo pati smagiausia ir įsimintiniausia mokslų dalis, kurią labai norėčiau dar pakartoti. Kas žino, galbūt kada nors išbandysiu save ir akrobatikos srityje.
Kokį klausimą dažniausiai gauni pasakiusi, kuo užsiimi?
Jei kalbame apie darbą, tai žmonės dažniausiai klausia, kas tas rampos agentas ir ar čia tas žmogus, kur šviečiančias raudonas lazdeles mojuoja. Taip, mojuoja, bet be raudonų lazdelių yra dar begalė darbų, kurie vysta keleiviams nematant. Gal todėl, jog dirbame „užkulisių” darbą, o tokios specialybės darbuotojų taip pat nėra labai daug, visuomenei jis dar nėra labai pažįstamas.
Jei kalba pasisuka apie mokslus, čia klausimų atsiranda įvairesnių, tačiau vienas dažniausiai pasitaikančių būtų: „Kiek kainuoja mokslai?” Oro linijų piloto licencijos kursų kainos svyruoja tarp 80-100 tūkstančių eurų, todėl susidaro vaizdas, jog tai sau gali leisti tik labai pasiturintys žmonės. Tačiau tai ne visuomet yra tiesa. Pati būdama ne iš turtingos šeimos, ieškojau būdų, kaip patekti į akademiją neturint tokios sumos sąskaitoje. Mokyklos dažnai turi sutartis su avialinijomis ir vykdo sponsorines programas, todėl pradėti mokytis užtenka apie 15-20% įnašo.
Kokio psichologinio pasiruošimo reikalauja tavo pasirinkta sritis?
Manau, jog vienos iš svarbiausių savybių yra koncentracija, motyvacija ir lankstumas. Svarbu žinoti ką ir kodėl tai darai, nepasiduoti sunkumams ir mėgautis procesu bei išlaikyti šaltą protą ir gebėti prisitaikyti besikeičiančiose situacijose. Aviacija yra ypatingai nepastovi, čia niekada nebus vienodų dienų, skrydžių, oro sąlygų ir žmonių, todėl procesai yra standartizuojami, o pilotams taikomi griežti reikalavimai.
Kaip jauteisi pirmojo skrydžio metu?
Sunku prisiminti patį pirmąjį skrydį gyvenime, nes tai buvo kelionė į atostogų šalį, kuomet buvau dar maža mergaitė. Tuo metu man visai nerūpėjo lėktuvai ir to nesureikšminau. Vėliau buvo daug pirmų skrydžių skirtingais aviaciniais aparatais, tokiais kaip skraidyklė, parasparnis, sklandytuvas, nedidelis lėktuvas ir kiti. Tačiau kiekvieno piloto karjeroje vienas įsimintiniausių įvykių yra pirmasis savarankiškas skrydis. Prisimenu, jog labai jaudinausi ir bent kelias dienas prieš skrydį nuteikinėjau save jog aš galiu, sugebėsiu ir viskas bus gerai. Tačiau mano nuostabai, kai tai atėjo, nebuvo taip baisu kaip galvojau. Jaudulys dingo vos pakilus nuo žemės, o jį pakeitė susikaupimas ir supratimas, kad aš esu viena ir niekas man į pagalbą neateis. Tai suteikė pasitikėjimo savimi ir savo priimamais sprendimais. O nusileidus gavau apdovanojimą – savo pirmąją antpečių juostelę!
Ar kada nors suabejojai savo pasirinkimu? Jei taip, kas padėjo grįžti prie tikslo?
Abejonių dėl pasirinkimo nekilo, gal dėl to jog šią specialybę pasirinkau gerokai vėliau nei po 12 klasės. Kelias buvo tikrai vingiuotas, universitetuose mokiausi biochemijos mokslus, ėjau į kitus profesinius kursus, dirbau įvairiausius darbus nuo aptarnavimo iki vadovavimo, tačiau vis nepavykdavo rasti tos vietos, kuri būtų tikrai mano. O atsiradus aviacijai viskas tapo aišku, jog paieškos baigtos ir tikrai noriu būti čia.
Ar teko susidurti su stereotipais?
Nors vis dar vyrauja mąstymas, jog aviacija yra labiau vyriška sritis, man asmeniškai su stereotipais ir negatyviais komentarais susidurti neteko, kaip tik dažnai sulaukiu teigiamo dėmesio ir paskatinimo. Gyvename laikais, kuriuose džiugu, jog po truputį nebelieka atskirties ir darbų skirstymo į vyriškus ar moteriškus. Kaip vyrai gali būti vizažistai, siuvėjai ar kirpėjai, taip ir moterys gali būti mechanikės, statybininkės ar, šiuo atveju, aviatorės. Manau, kad darbo pasirinkimui lytis neturi reikšmės, todėl jei tik yra užsidegimas ir ryžtas – moterys gali dirbti bet kurį darbą, lygiai taip pat kaip ir vyrai. Labai smagu matyti vis daugiau moterų aviacijoje, tiek tarp piločių, tiek tarp lėktuvų inžinierių ar kitų specialybių. Nors esu vienintelė mergina Kauno antžeminio orlaivių aptarnavimo skyriuje, niekada nejaučiau, kad būčiau mažiau pripažįstama darbuotoja nei kolegos vyrai. Puikiai sutariu su kolektyvu, o prireikus pagalbos, visada galiu jos sulaukti.
Su kokiais iššūkiais susidūrei mokymosi metu? Kaip juos įveikei?
Kelias pilotavimo moksluose tikrai ne visuomet yra rožėmis klotas. Turbūt kiekvienas anksčiau ar vėliau susiduria su iššūkiais, kurie priverčia savyje paieškoti papildomos stiprybės ir motyvacijos nepamesti to, ką darai. Mokymosi procesas sunkus, teorija reikalauja pastovaus susikaupimo, nes kasdien gauni po naują didžiulę „porciją” informacijos, o dažnai ir vakarykštės dar nebūni spėjus „suvirškinti”. Praktikos metu gali valandų valandas ruoštis skrydžiui, tačiau vis tiek atsiras kažkas, kam nepasiruošei. Be viso to, laukia ir daug kitų emocinių iššūkių, kuriems negalima pasiduoti. Tikrai ne išimtis ir aš, teko patirti psichologiškai sunkių momentų, tačiau dėka jų užsiauginau „storesnę odą” ir nebe taip jautriai reaguoju, jei kažkas vyksta ne pagal planą.
Kas tave labiausiai žavi tavo darbe?
Šiuo metu šalia pilotavimo mokslų dirbu rampos agente Kauno tarptautiniame oro uoste. Nors tai tikrai nėra lengviausias darbas, jis man patinka tuo, jog čia nėra dviejų vienodų dienų. Kiekvieną kartą atėjus į darbą nežinai, kokie iššūkiai tądien laukia ar kokius žmones sutiksi aptarnaujamame lėktuve. Rampos agento darbas sujungia labai daug įgūdžių. Be to, kad greitai, tarsi Formulės1 lenktynių boksuose, dažniausiai turi vos 25 minutes „apsukti” lėktuvą ir atlikti reikiamus darbus, turi būti atidus ir atsakingas, žinoti aviacinio saugumo reikalavimus, susikalbėti anglų kalba, girdėti informacijos srautą per raciją ir atskirti reikalingą, pastebėti viską, kas vyksta aplinkui, greitai reaguoti į iškilusias problemas, būti tarpininku tarp įgulos, dispečerio, bagažo tvarkytojų, terminalo ir keleivių. Taip pat reikia fizinės jėgos bei ištvermės, nes naudojama įranga pakankamai sunki, perone išvaikštome ilgus atstumus, o didžiąją darbo dienos dalį praleidžiame lauke ir su saulės kaitra, merkiančiu lietum, pūga, vėju ar geliančiu šalčiu turi tiesiog susigyventi. Be viso to paprasčiausiai būti žmogiškam ir nuraminti besijaudinantį prieš skrydį keleivį, surasti lėktuve paliktą daiktą, palaikyti iš vežimėlio išimtą kūdikį ar, atsitikus nelaimei, suteikti pirmąją pagalbą.
Kaip manai, ar yra svarbu skatinti daugiau merginų rinktis tokias profesijas kaip tavoji?
Nemanau, kad reikia skatinti rinktis būtent šias profesijas. Vienas lėktuvo kapitonas yra man pasakęs: „Jeigu turi kitą pomėgį ir gali nedirbti aviacijoje – rinkis tai, tačiau jei visgi nematai savęs nekur kitur – rinkis aviaciją.” Aviacijos romantika baigiasi dirbant ilgas darbo valandas dienomis ir naktimis… Būnant toli nuo namų, draugų ir artimųjų, praleidžiant svarbias šventes. Todėl reikia tikrai labai mylėti aviaciją, kad ilgoje perspektyvoje rastum laimę šioje srityje. Ne visiems tai yra priimtina, nes visi esame skirtingi ir su tuo yra viskas gerai. Manau, kad svarbiausia yra skatinti merginas būti drąsiomis ir rinktis tai, kas patinka būtent joms, o ne tėvams ar aplinkiniams, nebijoti stereotipų ir ryžtingai siekti savo tikslų. Ir tai galioja ne tik merginoms – visuomet palaikysiu žmogaus, o ne lyties norą siekti to, kuo jis domisi ir ką nori veikti gyvenime.
Kokių planų ir lūkesčių turi ateičiai?
Stengiuosi gyventi šia diena ir būti dėkinga už tai, ką turiu ir ką jau esu pasiekusi. Gyvenimas yra nenuspėjamas, o galvoje susikurtas planas netikėtai gali visiškai pasikeisti. Tačiau žinau, kad jei labai nori, net ir vingiuotu keliu bet kuris tikslas bus pasiekiamas ir žodžius „jeigu būsiu” pakeičia „kai būsiu”.
