PANELĖS portalui parašiusi Indrė Krivenokaitė neslepia: nors vieną baisiausių valgymo sutrikimo ligų – anoreksiją – jai pavyko nugalėti, vis dėlto šiai ligai nėra lengva pasakyti „sudie“. Ji, lyg kokia praeities šmėkla, vis pasirodo ir dabartiniame Indrės gyvenime.
Ar jau turi panele.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųsk ją ir gauk visas naujienas pirmoji!
„iOS“ versija
„Android“ versija
Kaip bebūtų, mergina atvirai prisipažįsta, jog ši liga jos daug ko išmokė, nes gebėjimas džiaugtis mažais dalykais šiuo metu yra jos kasdienybė. Anot Indrės, apie šią klastingą ligą ir jos sukeliamus padarinius reikia šnekėti, nes tik taip galima apsaugoti jaunas mergaites nuo pražūties. Bet apie viską nuo pradžių…
Jei ir tu turi skaudžią (o gal priešingai – džiugią?), pamokančią, motyvuojančią istoriją, kuria nori pasidalinti su skaitytojomis, drąsiai rašyk elektroniniu paštu news@panele.lt!
Indrė:
„Pagaliau turiu drąsos kalbėti apie savo problemas, kurios anksčiau man atrodė gėdingos. Šiandien apie tai kalbant, man jau nebeskauda. Pagaliau!
Prieš daugiau nei metus sunkiai išgyvenau egzaminų sesiją. Visada į mokslus reaguodavau gana jautriai, turbūt, per daug iš savęs reikalaudama. Pradėjo silpti mano sveikata, vargindavo nuolatinis skrandžio skausmas, ėmiau mažiau valgyti, krito svoris. Apsilankiau pas gydytoją, kuriai akcentavau, kaip tada maniau, didžiausią savo bėdą – skrandžio skausmą. Vėliau paaiškėjo, kad problema – visai ne ta“
Per tris mėnesius – minus 15 kilogramų
Laikui bėgant svoris krito vis labiau ir labiau. Per tris mėnesius netekau 15-os kilogramų – svėriau 39 kilogramus. „Prisišaukiau“ vidutinio sunkumo depresiją. Tada jokia veikla man neteikė malonumo, nustojau bendrauti su aplinkiniais, ėmiau vengti įvairių susibūrimo vietų – nenorėjau, kad kiti mane matytų ir kalbintų. Mėgstamiausias užsiėmimas buvo žiūrėti į vieną tašką. Manęs nedomino niekas! Nepriėmiau kitų nuomonės, patarimų, palaikymo, nes maniau, kad man to nereikia.
Tuomet prasidėjo pirmieji susitikimai su psichiatrais. Jaučiau, jog visi jie bendravo su manimi taip, lyg sirgčiau anoreksija. O aš ir sau, ir kitiems bandžiau įrodinėti, kad svorio netekau ne dėl dietų, ne todėl, kad pati to norėjau. Buvo labai sunku. Atrodė, kad manimi netiki niekas. Nors dabar, į viską žiūrėdama kitomis akimis, galiu pasakyti, kad buvau per mažą žingsnį nuo šios klastingos ligos, o galbūt kažkiek jau buvau su ja susidūrusi…
Kas vyksta susirgus anoreksija?
Vasaros pabaigoje pirmą kartą atsidūriau psichiatrijos ligoninėje. Deja, ten mano svoris dar labiau sumažėjo. Prasidėjus rudeniui bandžiau grįžti į mokslus, tačiau nebeturėjau jėgų: buvau išsekusi tiek fiziškai, tiek emociškai. Mano organizmas man siuntė perspėjamuosius signalus, kurių tuo metu negirdėjau. Neturėjau jėgų, kartais buvo sunku net vaikščioti, visiškai sutriko medžiagų apykaita, išsausėjo oda, lūžinėjo nagai. Plaukai slinko taip stipriai, kad galiu tik stebėtis, kaip jų išvis dar liko. Kitiems sakiau suprantanti, jog esu per liekna, tačiau iš tikrųjų tokia nesijaučiau. Matydama save veidrodyje niekada nemaniau, kad sveriu per mažai, nors mano kūno masės indeksas jau siekė kritinę ribą. Dažnai iš aplinkinių girdėdavau: „Ką tu darai?“, „Pažiūrėk į save, iš tavęs nieko neliko“, „Atrodai baisiai, susimąstyk“. Tokius pasisakymus tiesiog praleisdavau pro ausis – nenorėjau jų girdėti.
Dienos maistas – keli džiūvėsėliai
Aš puikiai suprantu, kad aplinkiniams viskas atrodė kitaip. Galbūt kažkam tuomet atrodžiau kvaila, galbūt kažkas manė, kad elgiuosi nenormaliai. Tiesą pasakius, turbūt, ir aš taip galvočiau, jei nebūčiau to patyrusi pati. Tada visiškai praradau proto ir savo kūno kontrolę. Aš negalėjau blaiviai mąstyti, nesupratau, kad mažėjantis kūno svoris kėlė grėsmę mano gyvybei. Tėvai nuolat stengėsi prižiūrėti mano mitybą, bet visos jų pastangos buvo bevaisės.
Nejausdavau jokio alkio, pamiršdavau pavalgyti. Mano dienos racioną dažnai sudarydavo arbata ar kava be cukraus, keli džiūvėsėliai ir pora džiovintų abrikosų. Galiausiai dienos meniu užimdavo dar mažiau. Dar visai neseniai pagaliau pripažinau svarbų dalyką, kurį slėpiau ir nuo savęs pačios – aš skaičiavau kiekvieną kaloriją. Žinojau, kuris vaisius jų turi daugiau, kuris mažiau, ir kurio geriau tuo metu nevalgyti. Tiesiog nagrinėjau kalorijų lenteles. Buvau užmiršusi tą jausmą, kai valgai tada, kada nori ir ką nori.
Nejaučiau jokio malonumo dėdama kąsnius į burną, priešingai – pykdavau ant savęs už kiekvieną skanesnį kąsnelį. Pamenu, vasarą su drauge buvome kavinėje. Nebuvo kur dingti – turėjau kažką užsisakyti. Išsirinkau makaronus su sūriu. Kad ir kiek mažai jų suvalgiau, visą likusią dienos dalį graužiausi taip, lyg būčiau padariusi kažką neleistino. Vien nuo minčių, kad mano kūnas gavo daugiau kalorijų, negu tada buvo įprasta, man labai skaudėjo. Jaučiausi kalta.. kalta, kad pavalgiau. Dabar tai skamba absurdiškai, o tada tai prilygo tragedijai.
Tarp baltų gydyklos sienų įžvelgė prasmę
Rugsėjį praleidau kitoje psichiatrijos klinikoje. Patyriau, ką reiškia maitintis per zondą. Nieko baisesnio lig šiol dar nesu jautusi. Visi prieš tai, rodos baisūs, skrandžio tyrimai dabar juokingai nublanksta. Lašelinės stovas ir vamzdelis, kurį jaučiau visame kūne, kiekvieno judesio metu, tą savaitę buvo lyg įnamiai, kurių norėjosi kuo greičiau atsikratyti. Net kiekvieną vandens gurkšnį lydėjo veriantis gerklės skausmas. Naktimis beveik nemiegojau – jausdama skausmą bijojau pajudėti, kad tik nereikėtų to pajusti iš naujo. Esu įsitikinusi, kad niekada to nepamiršiu. Tai – tarsi šešėlis, kuris visada liks su manimi. Šis laikotarpis buvo pats sudėtingiausias mano gyvenime. Visomis prasmėmis. Bet pamažu, gydytojų pastangos ėmė duoti rezultatų.
Per mėnesį priaugau 5 kilogramus, pradėjau normaliai valgyti, mano emocinė būsena taisėsi, nors po naujų metų manęs vėl laukė ta pati psichiatrijos klinika, tik šįkart viskas buvo ne taip sudėtinga. Tuo metu kovojau ne su valgymo sutrikimais, o su vis dažniau be priežasties aplankančiu nerimu. Bet tąkart, vėl būdama tarp jau pažįstamų baltų sienų, mėginau įžvelgti prasmę. Ir man pavyko. Godžiai ėmiau viską, kas man buvo duota: susipažinau su tokiais žmonėmis, kurie manyje paliko didelius ir nuoširdžius pėdsakus. Žmonės – tai, kas iš to sunkaus laiko kelia šypseną ir šiltus prisiminimus.
Baimė susirgti lydi ir šiandien
Kaip gyvenu šiandien? Geriu vaistus, bendrauju su psichologe ir neapsakomai stengiuosi. Mano normalus svoris vis dar nesugrįžo, bet trūksta jau visai nedaug! O aš kovoju su savo depresija, nuotaikų svyravimais, nerimu ir dažnai aplankančiu nepasitikėjimu. Be to, vis pažiūriu į to sunkiausio laikotarpio nuotraukas ir noriu verkti. Man baisu. Nuoširdžiai baisu. Nenoriu būti tokia, kokia atrodau jose, nes noriu būti pilnaverčiu žmogumi – noriu gyventi, o ne tik egzistuoti. Dabar suprantu, kad viskas, kas buvo, nėra normalu. Ir suprantu tai, kokia pavojinga liga yra anoreksija. Ji visiškai iškreipia normalaus suvokimo vaizdą. Negaliu pasigirti dideliu valgymo sutrikimų stažu, tačiau man to užtenka, kad suvokčiau, su kokia mirtina kova turi susidurti merginos, nes susigrąžinti sveikatą ir visus sveikam žmogui elementarius dalykus yra be galo sunku. Ir aš labai bijau, kad tokie lūžiai visam gyvenimui palieka kažką, ko negali ištrinti.
Aš ir dabar, valgydama viską, ką noriu, netgi vis dažniau prisimindama šokolado skonį, negaliu atsikratyti kalorijų stebėjimo įpročio. Nevalingai nagrinėju produktų pakuotes, nors žinau, kad man to nebereikia. Kartais prieš miegą mintyse matau kalorijų lenteles ir pagalvoju, kiek tądien jų suvartojau. Bet aš nebepykstu ant savęs. Nebekontroliuoju, kiek ir ko turiu suvalgyti. Vėl jaučiu skonį ir tuo džiaugiuosi, net ir lydima tų nelemtų kalorijų, tačiau negaliu nuslėpti, kad mane labai dažnai aplanko baimė.
Mokėjimas džiaugtis mažais dalykais
Šiuo metu turiu pripažinti, kad tai, su kuo susidūriau, man labai daug davė. Aš išmokau vertinti tai, ką turiu šią akimirką. Išmokau džiaugtis paprastais dalykais ir mylėti gyvenimą. Vis dažniau pakeliu akis į mėlyną dangų, mėgaujuosi saule, grožiuosi rugiagėlėmis ir šypsausi pajutusi žemuogių kvapą. Galbūt kažkam gali būti juokinga, kad vos dvidešimt vienerių metų mergina kalba apie gyvenimišką patirtį, bet, manau, kad tada, kai esi per plauką nuo to, kas baisiausia, įgauni neapsakomos patirties – tokios, kokios geriau nereikėtų, bet jei likimas tai skyrė, turi tai išgyventi ir suprasti, jog kiekvienas sunkumas – mažytis žingsnis stiprumo link.
Nori gražesnės veido odos? Pasidalink savo nuomone apie naują PANELĘ apačioje esančioje formoje ir laimėk veido valymo priemonę CLARISONIC! Neužmiršk parašyti savo vardo, pavardės bei el.pašto adreso. Nugalėtoją skelbsime birželio 24 dieną. Sėkmės!
