Kino teatre „Pasaka“ rodomi jaunųjų režisierių filmai pasakoja apie paauglių meilę, sustojusį laiką ir prarastą tėvynę. Kokios temos įdomios ir aktualios jauniesiems kūrėjams, kaip pavyksta prikalbinti garsius aktorius vaidinti filmuose, kaip surasti Lietuvoje vietą, kuri nė kiek nepasikeitė per pastaruosius dvidešimt metų?
Dovilė Šarutytė, Tomas Smulkis ir Maratas Sargsyanas atskleidžia jaunojo kino paslaptis.
Dovilė Šarutytė, „Aš tave žinau“, 2009
– Savo pirmajame filme, patekusiame į kino sales, kalbi apie paauglių problemas. Kodėl?
– Man atrodo, kad paauglystė yra ypatingas gyvenimo laikotarpis, kuomet viskas išgyvenama itin aštriai, o šie patyrimai padeda formuoti žmogaus pasaulėžiūrą, asmenybę. Paaugliai jaučia aštriau, jų kampai dar nenugludinti gyvenimo, jie jautresni, o kartu ir žiauresni, atrodo, kad jie maištauja prieš viską. Tai filmas apie jauną merginą, patiriančią pirmąją meilę ir per šią patirtį įgyjančią gyvenimo išminties.
– Kokie žanrai, temos tau artimiausios?
– Studijuojant norėjosi išbandyti skirtingus žanrus, aktorius, stilistiką tam, kad surasčiau, kas man įdomu. Viename iš savo trumpųjų filmų dirbau su vyresniais aktoriais, po to – kalbėjau apie paauglės, tampančios moterimi, išgyvenimus. Dabar ieškau kitų kelių, kitų temų.
– Kas tau būtų tikras kūrybinis iššūkis?
– Ko gero, ilgo metražo filmas. Kuriant trumpuosius filmus esi priverstas pasakoti glaustai ir lakoniškai, o tema žiūrovą tik užkabina. Tuo tarpu ilgo metražo filmas leistų plačiau paliesti temą ir labiau sujaudinti žiūrovą.
Tomas Smulkis, „Pietys“, 2009
– Filmą kūrei pagal Kazio Sajos apsakymą „Pietys“. Kas paskatino tave įkvėpimo semtis iš literatūros?
– Man atrodo, kad kiekvienas kūrėjas tam tikra prasme kalba apie potyrius, kuriuos pats yra išgyvenęs. Studijuodamas Helsinkyje jaučiausi tarsi gyvenu ne savo gyvenimą, lyg iš šono stebiu ką daro Tomas Smulkis, tuo metu nieko nejaučiau, ir tik praėjus kuriam laikui, kai grįžau į Lietuvą, supratau, kad tas laikas praėjo, o aš tik stebėjau ir negyvenau savo gyvenimo etapo. Savo filme ir pasakoju apie tą jausmą, kai tampi svetimas savo paties gyvenime ir tarsi viską stebi iš šalies sustingusiame laike.
– O kaip parodai tą sustingusį laiką filme?
Tai visa istorija. Teko gerokai paklaidžioti po Lietuvos miestus ir miestelius ieškant tokio, kuris atrodytų lygiai taip, kaip prieš dvidešimt metų. Po ilgų ieškojimų tokį radome – tai žavingoji Baltoji Vokė. Taip pat naudojome ir senus atributus – tai ir giros cisterna, ir monetinis telefono aparatas, ir senas automobilis.
– Su kokiais iššūkiais teko susidurti?
– Na, jų buvo įvairių ir, pirmiausia, – laikas. Visas filmavimas užtruko beveik 10 mėnesių. Antra vertus, stengėmės kuo daugiau padaryti filmavimo aikštelėje. Pavyzdžiui, filme yra viena scena, kur moteris stovi užmūrytame balkone, iš kurio nėra išėjimo. Taigi, nusprendėme balkoną užmūryti. Įkėlėme aktorę, o patys leidomės iš balkono kranu.
Marat Sargsyan, „Lernavan“, 2009
– Tavo filmas yra apie tėvynės paieškas, tačiau jame skamba negailestingas atsakymas – „tokios vietos nėra“. Tu pats ankstyvoje jaunystėje palikai savo gimtąją Armėniją – ar apie tai ir kalbi savo filme?
– Ir taip, ir ne. Kai man buvo šešiolika su šeima išvykome iš Armėnijos ir ten sugrįžau tik po daugelio metų. Bet savo filme kalbu apie universalų jausmą, kai atkakliai ieškai to, ko seniai nebėra, o gal tiksliau – tai vis dar yra, bet taip pasikeitę, kad tai tau svetima. Filme pagrindiniam herojui visi sako „tokios vietos nėra“, tačiau ją gali surasti savo viduje – tai vienintelė vieta, kur visa, ką patyrei, yra gyva.
– Regis, „Lernavan“ pristatymą kino mylėtojams lydėjo daug keistų sutapimų…
– Tik pabaigęs filmą pirmą kartą po šešiolikos metų nuvykau į gimtąją Armėjimą ir kai pradėjau klausinėti žmonių, ar jie žino tokią vietovę Lernavan (lietuviškai šis pavadinimas skambėtų kaip Kalnėnai), visi sakė lygiai taip, kaip ir filme – „tokios vietos nėra“. Vis dėlto didelės mugės metu pavyko rasti iš Lernavan kaimo atvykusių žmonių. Labai džiaugiausi, kai jie pakvietė apsilankyti pas juos. O po to man paskambino ir pranešė, kad šis filmas laimėjo Vilniaus kino šortų 2009 apdovanojimą kaip geriausias vaidybinis filmas.
– „Lernavan“ vaidina garsūs ir patyrę aktoriai, kaip sekėsi dirbti su jais?
– Pagrindinį vaidmenį filme atlieka aktorius Vytautas Šapranauskas, kuris išties labai geranoriškai sutiko bendradarbiauti ir labai profesionaliai atliko savo darbą. Džiaugiuosi, kad pavyko jį įkalbinti vaidinti filme ir, manau, jis taip pat patenkintas rezultatu.
