Klausimas: „Gal gali įrašyti į sąrašą..?“ – turbūt yra vos jaunesnis už nepriklausomos Lietuvos vakarėlių erą. Nemokėti patogu ir taupu, bet ar visada teisinga? Kodėl vieni nemoka už tai, už ką kiti atseikėja šiandien jau visai nemažus pinigus?
Klausiu abiejų pusių – renginių organizatorių ir tų, kurie nemoka. Tiesa, abu nemokantys turi tam legalių priežasčių. Kitokių ir norinčių pasidalinti mintimis kažkodėl neatsirado. Taigi Ignas ir Deividas bei Andrius ir Nickas.
Ignas Vanagas – ne vienerius metus ryškius klubinius renginius organizuojančios agentūros „Atari“ atstovas. Aptariama tema jis gana griežtas. „Mano nuomone, tie, kurie dažniausiai arba niekada nemoka už renginius, yra kvailiai, kurie niekada nesuaugs, ir tikri kultūros parazitai, o ne „klaberiai“.
Amžini studentai ir bėdžiai. Keista, kad dar nesibasto kavinėse, prašinėdami pavaišinti už dyką“, – rėžia Ignas. Tiesa, žurnalistus, kolegas didžėjus ar net „blogerius“, formuojančius visuomenės nuomonę, Ignas stengiasi pakviesti dar iki to, kol paprašo patys.
Ar moka pats? „Dažniausiai taip, nes kur kas geriau jaučiuosi, kai remiu artimą kultūrą, o ne ją alinu. Esu pirkęs bilietą ir tuomet, kai buvau įrašytas į svečių sąrašą. Apskritai šis klausimas panašus į diskusją apie muzikos pirkimą arba vogimą. Žinau krūvą didžėjų, nuo paprastų iki A klasės – visi perka. Ir nė vienas nedrįsta teigti, kad jam, kaip garsiam vardui, už muziką nereikėtų mokėti“.
„Nemokėjimo“ mada, anot Igno, Lietuvoje gimė dėl pagarbos trūkumo bei konkurencijos tarp klubų, kuri ir privedė prie pataikavimo ir ore tvyrančios arogancijos. O ar gali būti taip, kad daugelis ieško būdų prasmukti nemokamai, nes mokėti – per brangu?
„Mielai papasakočiau, kiek kainuoja patalpos, vėdinimas, aparatūra ir pasaulinio garso didžėjai, kurie, beje, yra verti to, ką gauna. Tokios kainos – ne iš lubų. Na, aišku, jei tai prirūkytas baras, įgarsintas kolonėlėm S90, išmuštas linoleumu ir apkarstytas lemputėmis iš „Senukų“, kuriame groja „pavarantis“ (bet tik sau ir vadybininkui) didžėjus, tai ir bilieto kaina turėtų atitikti investicijas“, – argumentus prieš „chaliavą“ baigia berti Ignas.
„Iš esmės esu prieš pakvietimus, nes juos gavę žmonės nesuvokia renginio vertės, dažnai net neateina, ir jų vieta lieka tuščia, o norinčių patekti gali būti ir daugiau nei bilietų.
Pateisinu nemokamai įeinančius žiniasklaidos atstovus, bet ir tai ne visada“, – savo nuostatas dėsto „Baltic-Concert Group“ atstovas Deividas Afarjanc. Jo manymu, pakvietimai masiškai dalinami todėl, kad organizatoriams gėda pripažinti, jog pasirinktas vardas tą akimirką nėra aktualus, ar kad jie nesugeba jo išreklamuoti taip, kad ir be kvietimų sutrauktų norimas minias. O ar nemokantys už renginius sutaupo?
„Ne visi, kiti jau ateina „gatavi“, – ironizuoja Deividas, pats už renginį daugiausiai mokėjęs 250 Lt. „Daugiau ir nemokėčiau“,– sako jis ir prideda, kad dabar Lietuvoje bilietai į renginius jau tikrai per brangūs.
Pakalbėkime apie „nemokėtojus“. Pirmasis pašnekovas Andrius Milinavičius, tiesa, visišku „nemokėtoju“ savęs nevadina: „Į kai kuriuos vakarėlius buvau tiesiog kviečiamas, tačiau visuomet buvo ir yra renginių, į kuriuos bilietą įsigyti galiu iš anksto“.
Kodėl „buvau“? Andrius prisipažįsta, kad kiek atitolo nuo pramogų ir naktinio gyvenimo, mat anksčiau dirbo su tuo susijusį darbą, o dabar neturi nei moralinės teisės, nei noro skambinti ir prašyti, kad „įrašytų“.
Įtraukimą į svečių sąrašą Andrius vadina draugiškumu. „Retai keliauju nemokamai į vakarėlius, su kuriais neturiu jokio ryšio. Ir pats lygiai taip pat elgčiausi – mano draugai už mano organizuotus uždarus ar atvirus renginius taip pat nėra mokėję“.
Ieškoti kvietimų? „Manau, tai renginio negerbimas. Kitas reikalas, kai neturi pinigų… bet juk visuomet gali pasiskolinti ar eiti ten, kur įėjimas nekainuoja. Pamenu, prieš porą metų tokie kvietimų ieškotojai dažnai užklysdavo ir pas mane, bet visuomet atsakydavau, kad jau išdalinau, ir verčiau juos grąžindavau organizatoriams. Juk jie iš to gyvena!“.
Sutaupyti Andrius nemokėdamas už įėjimą tikrai nesutaupo – per pirmą pusvalandį teigia viską prašvilpiantis bare. Beje, giliu klubinėtojo įsitikinimu, klubinio renginio kaina neturėtų viršyti 70 Lt, o pats jaučiasi patogiai mokėdamas iki 50, tačiau labai daug kas priklauso nuo atlikėjų ar, pavyzdžiui, ypatingos renginio vietos.
„Slapta pasvarstau, ar Lietuvoje veiktų tokia koncepcija, kad eidamas į klubą nežinai, kas tąvakar stos už pulto, bet vis vien moki pinigus!“, – kalba Andrius ir tuo pačiu, kaip įdomu pavyzdį, pamini „Havana Social Club“, kur kai kada reikia „mokėti, kiek nori“.
„Matyt, jei niekas už įėjimą nebenorėtų mokėti, atsirastų daugiau tokių vietų, kur reikėtų pasistengti ir nuoširdžiai „susimesti“, kad pamatytum gerą didžėjų ir pasilinksmintum“. Visgi savo klubą Andrius turėti bijotų!
Paskutinis nemokamos temos gvildentojas Nickas Stevensonas iš Londono. Ten jis dirba žurnale „Mixmag“ ir yra atsakingas už naujienas bei interneto svetainę. Tad jau šešerius metus už įėjimą į vakarėlius nemoka oficialiai (nes juose tam tikra prasme atlieka savo pareigas). Nebent pataikęs į neaiškius klubus su girtų draugų kompanija, bet tai, jo nuomone, visiškai nesiskaito.
Nickas nesigėdindamas prisimena ir tai, kad, dar prieš pradėdamas karjerą „Mixmag“, kelerius metus sugebėjo apsimetinėti jo darbuotoju ir sėkmingai taupė pinigus. Dabar kartais juos pataupo ir draugams, bet tik tuo atveju, jei eina linksmintis pats.
Pasakodamas apie Londono nemokėjimo ypatumus, Nickas pabrėžia, kad dažnai „sąrašų“ eilės būna ilgesnės už „paprastų“ lankytojų – tiesa, iš dalies dėl to, kad pirmosios juda kiek lėčiau. Visos eilės ilgos todėl, kad net tokiame dideliame mieste visi klubų industrijos nariai pažįsta vieni kitus, o renginių organizatoriai šiaip ar taip daugiau pinigų užsidirba pardavinėdami gėrimus.
Ar niekas nebandė apsimesti Nicku ir pasinaudoti jo privilegijomis? „Net keli“, – atsako britas ir papasakoja juokingiausią istoriją. Kartą jis sulaukė skambučio iš „The Prodigy“ atstovo spaudai, kuris paklausė, ar Nickas ką tik užsirašė į to vakaro grupės koncerto svečių sąrašą.
Žinoma, taip nebuvo, todėl Nickas sužinojo apsimetėlio telefono numerį, pasuko šiam, ir paklausė: „Ar jūs – Nickas Stevensonas?“. Sulaukęs teigiamo atsakymo, pakvietė vaikiną į tariamą koncerto „afterparty“ ir padiktavo jam vieno gėjų klubo adresą. Vėliau paskambinęs šiems, užregistravo „save“ ir ten: „Gaila, neteko pamatyti to bičiulio veido, kuomet jis vietoj „Prodigy“ narių išvydo guminėmis kaukėmis pasidabinusių vyrų gaują!”
Vienaip ar kitaip už didžiąją renginių dalį kažkas sumoka. Pinigais, alkoholiu, mainais ar dėmesiu. Teisūs jaučiasi turbūt irgi visi rinkos dalyviai. Tiesa, nekalbėjom čia apie tuos įvykius, kurie gimsta „iš absoliučios idėjos“ ir iš kurių niekas nieko neuždirba, bet niekas ir nepraranda. Bet tai jau visai kita tema.
