Motinystė vis dar idealizuojama iki absurdo ribos. Mums sako, kad motinos yra natūralios globėjos, instinktyviai išmintingos, begalinės kantrybės ir visada teisios. „Geros motinos“ idealas įrašytas kiekvienoje kultūroje: Švelnus balsas. Šilta šypsena. Dėl vaikų plakanti širdis. Begalinė meilė.
Bet štai tiesa, kurią dauguma dukterų suvokia tik sulaukus 30+ metų ir niekas apiee tai nekalba viešai:
Motinystė nėra asmenybės bruožas. Motinystė savaime moteryje nesukuria emocinės brandos. Motinystė neišgydo moters žaizdų – dažniausiai jas tik sustiprina.
O dukros, augusios su motinomis, kurios niekada neišsisprendė savo traumų, nesaugumo ar dėl daugelio priežasčių turimo infantiliškumo, sėdi terapijoje būdamos 34-ių, 43-jų ar 55 ių— išvyniodamos vaikystės siūlų kamuolius, supintus motinos, kurią viešai gyrė kaip „geriausią pasaulio motiną“, bet už akių ji buvo pribloškianti kontrolės manijakė, nenuspėjama ir visiškai emociškai neprieinama.
Šis straipsnis – apie tokią tiesą.
Ne „Disney“ versija.
Nerkime giliau.
Gerosios momos mitas: kodėl dukroms neleidžiama išsakyti tiesos?
Kritikuoti savo motiną vis dar yra tabu. Net kai tiesa pati tiesiausia. Net kai žala akivaizdi. Ištarkite „mano motina mane skaudindavo“ ir išgirsite akimirksniu:
„Ji darė, ką galėjo.“ „Būk dėkinga, kad ji iš viso buvo šalia.“
„Visos mamos daro klaidų.“ „Tu pernelyg dramatizuoji.“
Bet toks menkinimas kuria pavojingą tylą:
Dukros auga galvodamos, kad motinos elgesys yra sveikas, net tada, kai iki normos yra labai toli. Jos normalizuoja emocinį abejingumą. Jos pateisina pastovų kontroliavimą ir kritiką.
Visuomenė užmerktomis akimis gina motinas, nes motinystė laikoma šventa.
Bet šventumas neišmoko reikalingų įgūdžių, šventumas negarantuoja vaikui sveikatos. Šventumas nesuteikia saugumo.
Daug motinų niekada nebuvo mokomos reguliuoti emocijų, komunikuoti, reflektuoti ar atsiprašyti. Ir dukros dėl to sumoka milžinišką kainą. Ypač 30+ metų amžiaus, kai pagaliau ateina suvokimas, o pasiteisinimai nieko nebereiškia.
Tikroji motinos meilės esmė yra etapas po etapo (kūdikystė, vaikystė, paauglystė ir t. t.)
Priskirti psichologines atsakomybes teisingai – taip, kaip tavo močiutė ar “tėvelių forumai” niekada nemokė.
Tai, ką motina iš tikrųjų turi suteikti kiekviename vaiko vystymosi etape:
Kūdikystė: saugumas, o ne tobulumas
Kūdikiui nereikia:
Pedantiškai švarių namų
Instagramo primetamų rutinų
nerealistiškai ramių motinų
Kūdikiui reikia:
šilumos
kuo mažiau nežinomybės
saugumo jausmo
Bet daug naujai iškeptų mamų net nejausdamos ryšį keičia kontrole.
Jos apsėstos dėl:
miego grafikų
galimų ir negalimų produktų lentelių maitinimui
griežtų rutinų
Kodėl?
Nes kontrolė yra saugiau už pažeidžiamumą.
Nes jos bijo būti teisiamos.
Nes jos bijo būti nepakankamai geromis.
Tai pirmas momentas, kai motinystė tampa pasirodymu, o ne ryšiu.
Vaikystė: ribos, o ne aklo paklusnumo reikalavimas
Mažylės bando ribas, nes tai vienintelis būdas suprasti pasaulį.
Emociškai brandi motina kartu tyrinėja – o ne blokuoja žingeidumą.
Kai nebrandžios mamos dažnai:
perdėtai reaguoja
gėdija dukrą
baudžia
šaukia
emociškai atsiriboja
Ne todėl, kad dukrytė daro klaidas, o todėl, kad motina pervargusi bandyti įtikti aplinkai ir emociškai nebuvo ir nėra pasiruošusi būti mama.
Kai šis etapas nesuvaldomas, mergaitė išmoksta:
„Smalsumas = pavojus.“
„Mano poreikiai nesvarbūs.“
„Mano norai per dideli.“
Šie įsitikinimai lydi dukras į suaugusiųjų gyvenimą tarsi šešėlis.
Priešmokyklinis amžius : emocinis atspindys, o ne menkinimas
Čia dauguma emociškai nebrandžių motinų suklysta.
Dukros sako:
„Bijau.“
“Man nuobodu.”
„Liūdžiu.“
„Pykstu.“
„Esu vieniša.“
Ir daugelis motinų atsako:
„Nezysk, vis jai kažko maža.“
„Vėl tu verki?.“
„Nesusireikšmink.“
Tai sukuria viso gyvenimo emocinį sumišimą.
Dukra auga atsijungusi nuo tikrosios savęs.
Ji tampa moterimi, kuri sako:
„Nežinau, kodėl taip jaučiuosi.“
„Negaliu suprasti savo jausmų.“
„Ir vėl aš perdedu.“
“Nežinau, kas man patinka.”
“Nežinau, kas man gražu.”
“Nieko nemoku, eisiu į buchalterijos kursus.”
Moterys 30+ dažniausiai pirmą kartą supranta šį modelį – kai pradeda daryti tą patį sau, ką motina darė joms.
Paauglystė: savarankiškumas, o ne kontrolė
Paauglei reikia:
erdvės
pasitikėjimo
išmintingo vadovavimo
privatumo
savarankiškumo
Bet daugybė emociškai nebrandžių motinų panikuoja dėl dukters besivystančios nepriklausomybės.
Jos tik dar sustiprina kontrolę, vietoj to, kad ją sumažintų.
Tai sukelia:
slapukavimą
maištą
emocinį atstūmimą
žemą savivertę
pyktį
melą
prastus pasirinkimus
žalingus įpročius
Ir paskui motinos nuoširdžiai nustemba:
„Kodėl dukra man nieko nepasakoja?“
“Kodėl dukra taip elgiasi?”
“Aš gi taip stengiausi, kodėl dukra manęs neprisileidžia”
“Viską jai leidau, o va kokia užaugo nedėkinga”
Nes jūs nesukūrėte santykio.
Jūs sukūrėte diktatūrą.
20-30 m. moters amžius: pagarba, o ne baimė
Kai paauglė tampa suaugusia, žaidimo taisyklės dar labiau keičiasi.
Emociškai brandi motina:
žengia žingsnį atgal
gerbia ribas
suteikia erdvės
palaiko ir nesikiša
Infantili motina atsisako pasitraukti ir pradeda kelti baimę.
Ji kontroliuoja ir vadovauja visuose sprendimuose:
darbe
santykiuose
finansuose
motinystėje
gyvenimo būdo pasirinkimuose
išvaizdoje, stiliuje
Tai pagrindinė priežastis, kodėl tiek daug 30+ dukterų jaučiasi neapsakomai pasimetusios.
Tu seniai nebe vaikas – bet motina elgiasi taip, tarsi būtum naivi dvylikametė.
Ir dabar jūsų nervų sistema kaip minimum prastai reaguoja kiekvieną kartą pamačius jos vardą telefone.
Suaugusios moters amžius: partnerystė, o ne savinimasis
Sveikas motinos ir dukros santykis tampa abipusia partneryste.
Suaugusiai dukrai reikia:
sąžiningumo
emocijų paisymo
ribų paisymo
pagarbos
empatijos
komunikacijos tarp dviejų suaugusių moterų
Jeigu motina negali to suteikti, santykiai tampa paviršutiniški ir/arba toksiški
Daugelis dukterų tai supranta sulaukus 30–40 metų tarpe – kai pačios tampa mamomis arba kai nustoja rankioti savo motinų emocinius trupinius.
Dažniausios motinystės klaidos (tos, kurias suaugusios dukros vis dar nešiojasi savyje)
Tai žaizdos, su kuriomis dukros 30+ vis dar gyvena — žaizdos, prasidėjusios dar vaikystėje.
- Emocinis neigimas
Motinos, kurios slopina emocijas, augina dukras, kurios:
atsiprašinėja “už savo egzistavimą”
vengia, bijo konfliktų
viskam paklūsta, kad tik (būtų ramu)
abejoja savo intuicija
renkasi partnerius, kurie elgiasi taip pat ar panašiai, kadangi jausmas būti su tokiu žmogumi jau yra gerai pažįstamas, virtęs komforto zona.
Šios žaizdos intensyviausiai pasireiškia 30+ amžiuje – kai suvokiame, kad emocinis nejautrumas nėra stiprybė, o, deja, siaubinga pasekmė.
- Kontrolė, paslėpta meilėje
Kai kurios motinos nekontroliuoja – jos dominuoja.
„Padaryk tai.“
„Nenešiok to.“
„Šis partneris tau netinka.“
„Aš geriau žinau, kas tau geriausia.“
Dukros, augusios kontroliuojamoje aplinkoje:
bijo priimti sprendimus
bijo klysti
priklauso ir ieško išorinio patvirtinimo
bijo netradicinių pasirinkimų
Sulaukus 30+, kai jau kuriame gyvenimą, karjerą ir/ar šeimą, ši neišspręsta kontrolės žaizda tampa paralyžiumi.
- Pareigų perėmimas: tampi savo motinos motina
Daug dukterų buvo priverstos būti:
terapeutėmis
raminamaisiais
tarpininkėmis
paslapčių saugotojomis
emocinėmis atramomis
Tai kuria suaugusias moteris, kurios:
renkasi emociškai nepasiekiamus partnerius
niekada neatsipalaiduoja, net tuomet, kai iš pažiūros, ilsisi
jaučiasi kaltos nustatydamos gyvenimo ribas
įsitikinusios, kad turi užsitarnauti meilę, laimę, poilsį
Globojančios savo motinas dukros pervargsta labai jauname amžiuje, nes stipriomis jos turėjo būti nuo mažų dienų.
- Meilė su krūva sąlygų
„Jei elgiesi gerai, mylėsiu tave.“
„Jei būsi sėkminga, didžiuosiuosi.“
„Jei būsi kaip aš, priimsiu tave.“
Sąlygų kupinas santykis su motina kuria dukteris, kurios:
turi traumų nuolat patenkinti kitų žmonių poreikius
nemoka sakyti „ne“
bijo būti paliktos
siekia išorinio pritarimo
netoleruoja, neatlaiko kritikos
Ši žaizda sprogsta 30+ – kai suvoki, kad visą gyvenimą vaidinai.
- Jokių atsiprašymų – jokios atsakomybės
Nebrandžios motinos niekada nesako:
„Atsiprašau.“
„Aš tave skaudinau, atleisk.“
„Klydau.“
Vietoje to jos:
kaltės nepripažįsta
kaltę neigia
kaltina kitus
gėdija dukras už jų jausmus
menkina dukras, taip nusikratydamos atsakomybės
Tai naikina bet kokį intymumą.
Emocinis saugumas be atsakomybės neegzistuoja.
- Despotė. Įrašanti traumas “po oda” nuo mažens
Naudoja baiminimą, gąsdinimą ir griežtas taisykles vietoj konstruktyvaus auklėjimo
Reikalauja paklusnumo ir ištikimybės visada ir viskame
Naikina smalsumą ir nepriklausomybę kaltės, gėdos ar šaltos tylos įrankiais
Augina dukras, kurios menkina save, nepasitiki savo sprendimais arba nuolat ieško pavojų
Palieka kiekvieno įsakymo, įžeidimo ir kritikos atminimą tarsi balsą, šnabždantį: „tu niekada nebusi pakankamai gera“
Paverčia dukrą savo nuosavybę
Ir viskas tik todėl, kad pati niekada nebuvo laiminga ar išsipildžiusi, tad pageidauja gyventi dukters gyvenimą.
- Neišsivysčiusi. Kai „vaikas augina vaiką“
Emociškai, protiškai ir psichologiškai nepasiruošusi motinystei
Adresuoja stresą ir projektuoja savo nesaugumą ant dukters
Pasikliauja dukra kaip sau lygia emocine atrama ar „mini-motina“
Manipuliuoja bejėgiškumu, sumišimu ar perdėtai dalijasi informacijomis
Projektuoja dukras užaugti vos gimus: jos daro nesveikai daug, kad įrodytų savo vertę.
Žmonių tenkinimą laiko prioritetu: tiek pačios, tiek jų dukros privalo daryti viską, kad patiktų kitiems
Pastoviai ginasi – nes motina pati dar tik mokosi, kaip būti suaugusia
Ir tai tik keletas sakinių, keletas punktų kaip yra ir kaip turėtų būti.
Todėl daugelis suaugusių dukterų myli savo motinas taip, kaip moka ir to gana!
