Automobilių sportas – daugeliui vis dar skamba kaip vyriška teritorija. Garsas, greitis, alyvos kvapas ir varžybos trasoje – visa tai dažnai asocijuojama su vyrais. Tačiau lietuvė lenktynininkė Emilija Ulvydaitė šį stereotipą tiesiog apeina. Ne laužo, ne kovoja, ne įrodinėja – ji jo net nesureikšmina. Nes jai jis neegzistuoja. Trasos linijoje ji – sportininkė, o ne „mergina tarp vyrų“.
Greitis neturi lyties
„Kai esu trasoje, galvoju apie greitį, posūkius, strategiją – ne apie tai, kas šalia vairuoja, vaikinas ar mergina“, – sako Emilija.
Jos žodžiai – paprasti, bet galingi. Nors pati pripažįsta, kad aplink dažniausiai mato vyrus, tai niekada nebuvo kliūtis ar priežastis abejoti savo vieta.
„Automobiliui juk nerūpi, kas tu – jam svarbu, kaip tu jį vairuoji.“
Ši perspektyva skamba kaip kvietimas į automobilių sportą visiems, nepriklausomai nuo lyties. Ir kartu – tai tylus, bet aiškus atsakymas visiems, kurie vis dar mano, kad merginos trasoje „turėtų įrodyti, jog gali“. Emilija sako – ji jau yra, ji čia ir dabar – lygiai su visais kitais.
Nematoma kova: stereotipai ir spaudimas
Nors pati sportininkė teigia nejaučianti konkurencijos dėl lyties, ji puikiai supranta, kodėl kitoms moterims ši kova vis dar tenka.
„Dauguma profesionalių sporto šakų nuo pat pradžių buvo kuriamos vyrams. Merginos vis dar vertinamos pagal fizinį pasirengimą, o ne pagal gebėjimus trasoje.“
Emilija atvirai kalba apie sunkumus: mažesnį rėmėjų dėmesį, didesnį psichologinį spaudimą, norą įrodyti, kad esi verta būti šalia vyrų. Tai – ne jos patirtis, bet tikrovė, su kuria susiduria daugelis. Ir galbūt todėl jos požiūris toks gaivus: ji tiesiog daro tai, ką myli, o ne tai, ką „turi įrodyti“.
Meilė greičiui – nuo vaikystės
Lenktynininkės kelias prasidėjo ne nuo tėvų stūmimo ar garsių autosporto pavardžių šeimoje. „Niekada neturėjau lėlių. Mano vaikystės žaislų dėžė buvo pilna gyvūnėlių… ir mašinėlių.“
Lūžis įvyko mokyklos laikais – kai mama paprašė išsirinkti būrelį po pamokų. Kartingai pasirodė kaip įdomi naujovė, o pirma pažintis su trasa tapo lemtinga. Nuo to laiko – kiekvienas posūkis, kiekvienas važiavimas, kiekvienas finišas darė Emiliją tuo, kuo ji yra šiandien.
Geriausia padėka – pagarba iš varžovų
Nors žiūrovų žvilgsniuose dar pasitaiko nuostabos, kai po finišo pasirodo, kad už vairo buvo mergina, Emilija tai priima ramiai. Svarbiausia – kolegų sportininkų požiūris. „Kai po finišo sulaukiu rankos paspaudimo ar paprasto „gerai važiavai“ – tai duoda daugiau nei bet koks prizas.“
Tai, kad tave vertina už tai, ką darai – o ne už tai, kas esi – lenktynininkei yra didžiausias įvertinimas.
Greitis, šaltakraujiškumas ir… meditacija
Automobilių sportas – tai ne tik fizinė ištvermė. Emilija išskiria tris esminius įgūdžius: strateginį mąstymą, reakciją ir šaltakraujiškumą. Jie – tarsi įrankiai, be kurių trasoje ilgai neišsilaikysi. „Reakcija – tavo kasdienė pagalbininkė. Šaltakraujiškumas – tavo ramybės centras.“
Tačiau įdomiausia – tai, ką ji jaučia trasoje. „Kai sėdu į automobilį, visas pasaulis nutyla.“ Emilijai lenktynės – tai beveik meditacija. Momentas, kai kūnas, protas ir technika susilieja į vieną, ir atsiranda jausmas: aš tikra, aš gyva, aš ten, kur turiu būti.
Merginoms, kurios dvejoja: jūs jau pakankamos
Straipsnio pabaigoje norisi pakartoti Emilijos žinutę toms, kurios vis dar dvejoja dėl savo vietos lenktynių pasaulyje:
„Merginos, jums nieko nereikia įrodinėti. Nebūkite kažkuo kitu – būkite savimi. Ryžtingos, tikros ir laisvos. Visa kita ateis savaime.“
