Šiandien ir vėl noriu su jumis pakalbėti apie patyčias. Niekada neslėpiau, kad mokykloje esu susidūrusi su jomis. Kartais gaunu moksleivių laiškų, ką daryti, kaip su patyčiomis susitvarkyti. Tokiais atvejais patariu kreiptis į Vaikų liniją. Labai jais pasitikiu ir žinau, kad nuo patyčių kenčiantys vaikai ir jaunuoliai tikrai iš jų sulauks profesionalios pagalbos.
Suaugusiųjų gyvenimas irgi yra kupinas patyčių. Tik vis dažniau atsiranda sąmoningų žmonių, kurie perspėja: „Kodėl taip kalbate? Nenoriu nieko panašaus girdėti.“ Žmonės nebeturi tokio poreikio burtis į gaujas (nors, aišku, turime ir tokių pavyzdžių) ir, slėpdamiesi už lyderių, atrasti vieną auką ir mėgautis jos kančia, su baime galvodami apie situaciją, kai galbūt patys taps auka.
Mokykloje buvo vienas žmogus, ypatingai negalėjęs manęs pakęsti. Tai tęsėsi kelis metus. Kartais apsigaudavau, pamaniusi, kad štai, jau tapome draugėmis, bet po kurio laiko vėl grįždavo tas skaudus engimas ir patyčios. Labai bijojau tos merginos. Ji buvo tokia galinga! Tiksliau, tai MAN ji atrodė labai galinga. Ji turėjo daug draugų, chamišką bendravimo manierą, visa jos laikysena, kai ji eidavo koridoriumi, spinduliavo valdingumą, žvilgsnis – toks užtikrintas ir kiaurai persmelkiantis. Nuo viso to norėjau gūžtis. Jaučiausi už ją tūkstantį kartų prastesnė. Norėjau, kad tiesiog paliktų mane ramybėje.
Kartą, atėjus tikrai karštam pavasariui, per kūno kultūros pamoką sėdėjau stadione su kitomis mergaitėmis ir prie manęs priėjo ta galinga mergina. Pažvelgusi į mane, pavasarį avinčią šiltus žieminius batus – tuo metu man tėvai dar negalėjo nupirkti pavasarinių – ji prie visų garsiai pasišaipė: „O tau ne karšta pavasarį su žieminiais batais vaikščioti?“, išsišiepė ir triumfuodama nuėjo.
Taip daug kartų ji triumfavo prieš mane, įgydama vis daugiau galios. Didžiąją dalį galios aš jai suteikiau pati. Sumažindama, niekindama, gėdindama save, žvelgdama į ją nuolankiu ir baimės kupinu žvilgsniu. O tiesiog reikėjo išlaukti ir saugoti save bei savo emocijas, nes gyvenimas visada sugeba viską fantastiškai pasukti.
Prieš porą metų ėjau į vieną koncertą. Gavau pakvietimus į VIP zoną, kuri buvo aukščiau, balkone, tad, stovėdama ten, mačiau ir kitus žmones, atėjusius į koncertą. Pastebėjau ir tą merginą, kadaise mane taip bauginusią. Kai ji taip pat mane pastebėjo, pamojau jai. Ši plačiai nusišypsojo, pasisveikino ir tuoj pat kumštelėjo savo draugei į petį, sakydama: „Žiūrėk, čia Beata!“ ir dar kartelį man pamojo. Jos draugė atrodė nustebusi, kad mes pažįstamos, o mano buvusi bendramokslė pasididžiuodama šypsojosi. Štai ir apsisuko gražioji gyvenimo karuselė – kažkada atrodžiau jai kaip didžiausias nesusipratimas šioje žemėje, o šiandien ji jau didžiuojasi, kad mane pažįsta. Tuo gyvenimas ir yra žavus bei ypatingas. Tereikia išlaukti tų stebuklingų akimirkų.
Gyvenime pilna tokių galingų personų. Tiesiog jos galbūt moka garsiau rėkti, nejaučia kaltės žemindamos kitą, joms nebūna baisu, kad sukėlė žmogui neigiamų jausmų. Kaip tik priešingai: kuo stipriau paniekina kitą, tuo daugiau pačios paauga. Kartais labai sutrinku susidūrusi su tokiu žmogumi, bet suprantu, kad geriausia yra siųsti jam meilę ir, jeigu įmanoma, mandagiai apeiti. Gyvenime yra daug svarbesnių dalykų, nei ginčytis su tais, su kuriais jūsų moraliniai principai ir siekiai nesutampa.
Mažiausia, ką galime padaryti, neprisidėti prie to – nebūti šalia, kai koks žmogus žemina kitą, jeigu tai internetinė erdvė – atsisakyti kitus žeminančių žmonių sekimo, palaikymo, komentavimo. Stebėjimas ir nieko nedarymas irgi yra kenksmingi. Taip pat mes nuolatos turime saugoti ir save nuo tapimo tokiu žmogumi, kuris nori paaugti kitų savivertės sąskaita – juk pagundų yra daug, kiekvienas žino, ką reiškia jaustis prastesniam už kitą. O tada ir atkeliauja pavydas su apkalbom bei žeminimu. Bet labai svarbu laikytis nuo šių griaunančių ir nuodijančių procesų atokiai, nes ten, kur visa tai vyksta – laimės, ramybės ir pilnatvės niekada nebus. Skandindami kitus patys neišplauksime.
