Kai nusprendėme, kad PANELĖS rugsėjo numerio tema bus Lietuvos garbė, iškart tapo aišku, kas turėtų tapti žurnalo veidu. 18-metė Anglijoje gyvenanti ir besitreniruojanti plaukikė Rūta Meilutytė jau spėjo tapti olimpine čempione, pagerinti pasaulio rekordus, nuskinti puokštę medalių ir užsitarnauti meilę kiekvieno lietuvio širdyje.
„Rūta, tu – mūsų auksas“ – tokius ir panašius komentarus kasdien po jos nuotraukomis ir atnaujintomis būsenomis socialiniuose tinkluose palieka plaukikės gerbėjai. Ir nors krepšinis Lietuvoje yra antroji religija, kai plaukia Rūta, prie ekranų prilimpa visa Marijos žemė. Šiandien ji – idealas tūkstančiams. Ir štai Rūtą čempionę atpažįsta visi, o kokia ji, kai lieka viena, kai nereikia kovoti dėl medalių, nerimauti dėl rezultatų ir kiekvieną mielą dieną stengtis plaukti vis geriau? Ir šiaip – ar tokių akimirkų jos gyvenime būna?..
Išskirtiniame rugsėjo talentų numeryje garsiausia Lietuvos plaukikė – kitokia. Šįkart leisime po čempionato pavargusiai Rūtai pailsėti, neanalizuoti šimtųjų sekundės dalių, priešininkių, strategijų ir visų tų sudėtingų dalykų bei klausimų, su kuriais jai tenka susidurti kasdien. Kalbėsimės tiesiog apie18-metę Rūtą ir tas akimirkas, kai ji gali būti tiesiog dvyliktoke, o ne visos Lietuvos viltimi.
Pasaulio rekordų ir olimpinių medalių savininkę, Lietuvos auksą plaukikę Rūtą Meilutytę kalbina PANELĖS vyriausioji redaktorė Vytautė Žališkevičiūtė.
Nekvėpuodama stebiu pasaulio plaukimo čempionatą. Visa širdimi aš su Rūta, net pagavau save jai plaukiant paskutinius metrus šnabždančią nerišlius žodžius, kuriais kviečiu palankiausią fortūną. Neatsistebiu, kokia Rūta rami ir susikaupusi. Jei jau aš ir tūkstančiai kitų dėl jos drebam, tai ką turėtų išgyventi pati plaukikė?! Televizoriaus ekrane – neįtikėtina ramybė: žingsnis link baseino tvirtas, veide nesujuda nė raumenėlis, kaip ramiai ji ruošiasi startui ir… įšoka. Visa galva priekyje. Atrodo, kad jai nė motais, jog tenka plaukti būtent šalia didžiausios konkurentės rusės Julijos Jefimovos, kad rusaitės vardą arena skanduoja garsiausiai, o Rūtai ant pečių – tiek daug atsakomybės už Lietuvos medalius. Juk ši auksine žuvele meiliai vadinama plaukikė – galimybė įrodyti pasauliui, kokie talentai gimsta būtent Lietuvoje. Ir ar reikia priminti, kad tai išgyvena ką tik pilnametystės sulaukusi mergina?! Į galvą lenda tik vienas žodis: Rūta man – visiška badass*… Ir net jei ji neparsivežė visų trokštamų medalių, Lietuva ją myli nė kiek ne mažiau. Priešingai – feisbukas ūžia nuo palaikymo žinučių, užtikrinančių, kad plaukimo mėgėjams ji mylimiausia, geriausia ir labiausiai verta pagarbos.
Aš jos laukiau nuo pat 2012-ųjų Londono olimpiados. Pamenu, medalių teikimo ceremoniją „YouTube“ žiūrėjau gal 100 kartų, ir kaskart tuomet dar 15-metei Rūtai su aukso medaliu ant kaklo susigraudinus verkiau su ja. Jau tada buvo aišku, kad Rūta – stebuklinga mergaitė. Tiek daug stiprybės, ištvermės, susikaupimo, kantrybės, mandagumo, kuklumo… Ir čia – penkiolikmetė! Tik pradėjusi dirbti PANELĖJE daviau sau žodį, kad Rūtą būtinai pakalbinsiu. Mano svajonei išsipildyti prireikė trejų metų. Juk kas, jei ne ji, nusipelno proginio Lietuvos garbės PANELĖS viršelio.
Susitikimą prie įtempto plaukikės grafiko derinau ilgiau nei du mėnesius, Rūta į fotosesiją ir interviu atvyko iškart po pasaulio plaukimo čempionato Kazanėje. Su kūrybine grupe šiai dienai labai ruošėmės, žinojome, kad vizitui Lietuvoje plaukikė turės labai nedaug laiko, todėl norėdami tilpti į brangią jos dieną Tėvynėje viską suplanavome beveik sekundžių tikslumu. Susitikimas įvyko paskutinę jos viešnagės Lietuvoje dieną, už lango plieskiant alinančiam +34 laipsnių karščiui. Pasaulio čempionė nuo 8 val. ryto važinėjo į susitikimus, spaudos konferencijas, net aplankė prezidentę, o vakarėjant jau žygiavome su Rūta Gedimino prospektu į fotografo Tiboro Galambo studiją. Kokia ta Rūta iš pirmo žvilgsnio? Aukštesnė nei ekrane, labai rami, nuolat besišypsanti ir mandagi. Kalbanti labai taisyklinga lietuvių kalba, turinti unikalų humoro jausmą (nuo kai kurių plaukikės citatų lūžo visa komanda) ir… labai kantri. Man ji ypač graži: mėlynos akys, skaisti oda, kupeta šviesių plaukų (niekada nedažytų!), o po Kazanės – dar ir subtiliai įdegusi. Tiesa, 18-metė iš rankų nepaleidžia savo „iPhone“, jame nuolat atrašinėja į žinutes, nes norinčių pabendrauti daugybė. Ir nors ji nosį sukišusi į telefono ekraną ir akis pridengusi mėlynais saulės akiniais, aplinkiniai gatvėje netruko suprasti, kas ši aukšta šviesiaplaukė praeivė. Reikėtų jums pamatyti jų veidus suvokus, kad čia – TA Meilutytė, nors ir ne su plaukimo ar sportine apranga, kaip ją visi įpratę matyti, o su balta palaidine ir plazdančiu sijonėliu…
Neslėpsiu, jaudinomės visi. Laiko turėjom labai nedaug, o Rūtai atvykus paaiškėjo, kad šiandien dar ir interviu nebus: kuo greičiau nusifotografuojam ir ji skubės į oro uostą, kur laukia lėktuvas į Arubą, o pakalbėsim per „Skype“, „WhatsApp“ ar bet kurią kitą iš daugybės programėlių Rūtos telefono ekrane, kurios sproginėja nuo naujų žinučių. Ką gi, reaguojam į situaciją: makiažui – 40 minučių, fotosesija beveik bėgte, o pati plaukikė nė vieną akimirką nepademonstravo nuovargio, suirzimo ar nepasitenkinimo. Reikia pozuoti – pozuoja, reikia rengtis suknelę – rengiasi, net maistui ji pasirodė visiškai neišranki: po ilgos dienos kirto mano ne itin gurmaniškus sumuštinius ir tortą, pripažinusi, kad nežinia kiek mėnesių prieš čempionatą nevalgė „normalaus maisto“. Metų metai disciplinos daro savo: reikia, ir darai. Ir neklausi, kodėl čia taip ar anaip. Kartais žiūrint į ją sunku suvokti, kokio ji amžiaus. Lyg ir jauna mergina, bet tokia rami, tokia brandi… O atsisveikinant tyliai tarė: „Nepykit, kad gal pasirodžiau nedraugiška. Aš tiesiog žiauriai pavargusi…“
Po fotosesijos Rūta sėkmingai išskrido į Arubą ir… dingo iš mano radaro. Jokio atsako į skambučius, žinutes, komentarus. Žurnalą reikia siųsti į spaustuvę, o viršelio merginos interviu vis dar nėra. Naktimis nemiegojau, žurnale palikti 15 puslapių didžiausiai metų viršelio istorijai, suplanuoti du skirtingi viršeliai, fotosesija nuostabi, o kur Rūta? Neslėpsiu, pykau ir bijojau, jaudinausi ir nervinausi, išūžiau galvą Rūtos broliui Margiriui savo skambučiais, nors giliai širdy tikėjau, kad vos tik jos lėktuvas vėl nusileis Lietuvoje, iškart gausiu žinią ir ilgai lauktą pokalbį. Tuo labiau kad puikiai ją supratau: tiek mėnesių sunkaus darbo, treniruočių, streso, važinėjimo… Ji tikrai nusipelno pabėgti į pasaulio kraštą ir bent kiek atsikvėpti nuo čempionės gyvenimo.
Žuviška nuojauta neapvylė (P. S. Mes su Rūta gimusios tą pačią dieną, kovo 19-ąją, nors ji horoskopais netiki, o aš lemties ženklus įžvelgiu kiekviename žingsnyje): tik atsidūrus Lietuvoje Rūta jau rašė man per „Viber“, kad galim sėsti kalbėtis, tik šiandien ji dar turi dalyvauti vestuvėse. Kaip vėliau paaiškėjo, tiesiai iš oro uosto ji nuskubėjo į tėvelio Sauliaus vestuves Kaune. O aš maniau, kad čia mano grafikas įtemptas…
Taigi, pradedam.
Tai kaip ta egzotiškoji Aruba? Ką ten veikei?
Į Arubą skridom dėl dviejų priežasčių: apžiūrėti sporto bazių, kurias norime naudoti pasirengimo stovyklai prieš Rio de Žaneiro olimpiadą, ir pagaliau pailsėti. Šis sezonas buvo ypač sunkus tiek fiziškai, tiek psichologiškai, todėl poilsio labai reikėjo. Tai buvo tobula savaitė: saulė, jūra, baltas smėlis, jūrų gėrybės… Ko daugiau reikia? (šypsosi)
Parskridai tiesiai į tėčio vestuves. Ar šeimoje po vestuvių kas nors keisis? Kaip sutari su tėčio žmona Rasa?
Nemanau, kad kas keisis, Rasa jau seniai yra mūsų šeimos narė. Mes puikiai sutariame, ji tikrai šauni. Labai džiaugiuosi ir dėl tėčio, ir dėl Rasos.
Tėčio vestuves aprašinėjo ir fotografavo naujienų portalai. Kaip jautiesi Lietuvoje, kai esi žinoma, pastebima? Gal net į gatvę stengiesi neiti, nes visi atpažįsta?
Žmonės dažnai atpažįsta, pasisveikina, bet tai manęs nevaržo. Smagu žinoti, kad domisi ir palaiko.
Koks jausmas grįžti namo? Kur pirmiausia keliauji? Ar nepikta, kad didžiąją viešnagės namuose dalį tenka leisti su žurnalistais arba susitikimuose?
Namų baisiai pasiilgstu, visada smagu čia grįžti. Stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su artimaisiais, kuriuos labai retai matau, susitinku su draugais. Dėl susitikimų su žiniasklaida tikrai nepikta, juk tai dalis mano darbo (šypsosi).
Pakalbėkime apie visai neseniai pasibaigusį pasaulio plaukimo čempionatą. Kazanėje daugelis stebėjosi tavo nepalaužiama ramybe prie baseino. Iš kur ji? Ar specialiai nusiteikinėji išlikti rami? Kaip pavyksta išlaikyti ramybę šalia didžiausios konkurentės Julijos?
Jaudulys yra visada, nors ir atrodau rami. Per daug į varžoves nesidairau, o nusiraminti ir susikaupti padeda muzika.
Kaip pavyksta išlaikyti kantrybę atsakinėjant į žurnalistų klausimus po plaukimo, atlaikant provokacijas ir internetinius komentarus? Esi minėjusi, kad klausimai visur labai panašūs. Ar nenervina?
Stengiuosi neleisti emocijoms arba blogai dienai paveikti mano atsakymų. Bandau atsiriboti nuo bet kokių negatyvių komentarų ar klausimų. Iš jų juk nieko gero…
Ne kartą esi pavadinta mergina fenomenu, buvo komentarų, kad esi apdovanota gerais genais, tau tiesiog pasisekė gerai plaukti. Kaip reaguoji į tokius pasakymus, žinodama, kokia yra kiekvieno medalio kaina? Ar tu pati jautiesi fiziškai pranašesnė? Ar tai padeda ir kasdienybėje?
Į tokius pasakymus nekreipiu per daug dėmesio. Esu dėkinga tėvams už gerus genus. Nuo pat vaikystės buvau labai aktyvi, žaisdavau futbolą, kvadratą, krepšinį, buvau labai greita bėgikė. Mano didelės pėdos ir ilgos rankos padeda plaukti, bet be sunkaus darbo ir pastangų vien tik pėdų ir rankų tikrai neužtenka.
Ar Rūta viešumoje skiriasi nuo Rūtos namuose? Viešumoje esi rami, mandagi, tiesiog gera mergaitė ar tai kaukė?
Savimi išlieku ir viešumoje, ir namuose.
Ar medaliai tave slegia? Juk visi nuolat tikisi, kad skinsi tik aukščiausius įvertinimus, kaip save ramini po prastesnių rezultatų, nei tikėtasi?
Medaliai neslegia. Visi apdovanojimai yra labai brangūs, nauja patirtis taip pat. Kiekviena pergalė, kaip ir kiekvienas pralaimėjimas, ko nors pamoko. Pasiimu, ką galiu, gero iš prastesnio rezultato, pasimokau iš klaidų ir su treneriu toliau dirbame, kad jų išvengtume.
Esi minėjusi, kad plaukimas – toks sportas, kur mėnesių mėnesiai darbo įvertinami per minutę ar net mažiau. O kaip gyveni po varžybų? Nutrūksti nuo grandinės? Linksminiesi? Leidi sau valgyti, gerti, ką tik nori, ilgai miegoti, tinginiauti?
Po varžybų, žinoma, leidžiu sau šiek tiek atsipalaiduoti. Juk reikia ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai pailsėti, kad galėčiau naują sezoną pradėti su gera nuotaika ir energija. O progos pamiegoti ar kokios picos pavalgyti tikrai nepraleidžiu!
PLAUKIKĖS KASDIENYBĖ
Kaip atrodo tavo įprasta diena Anglijoje?
Paprastai turiu dvi plaukimo treniruotes per dieną: vieną ryte, vieną vakare. Kartais dar turiu salės treniruotę, tarp treniruočių dažniausiai ilsiuosi, miegu, valgau (juokiasi), mokausi, o po vakarinės treniruotės dažniausiai nieko nebeveikiu, nebent savaitgalį su draugais susitinku, einam į kokį kiną.
O tau patinka tokia rutina, kai žinai, kada kelsiesi, kada eisi į treniruotes ir t. t.?
Kai treniruojuosi, man labiau patinka laikytis rutinos, nes tada lengviau planuoti savo laiką ir nesijausti sutrikusiai.
O po dienos su žmonėmis ir tvarkaraščiais dar norisi bendrauti ar renkiesi vienatvę?
Šiaip patinka ir vienai pabūti vakare, nes visą dieną nuo ankstyvo ryto būnu apsupta žmonių. Kartais norisi tyliai ramiai pabūti, na, gal kokiam draugui paskambinti.
O tai gal mėgsti žiūrėti filmus, skaityti knygas?
Pastaruoju metu skaičiau tik edukacines knygas, apie psichologiją. Filmai patinka įvairūs, labiausiai fantastiniai. Mėgstu filmus „Žiedų valdovas“, „Penktasis elementas“.
O serialus žiūri?
Žiūrėjau „Kortų namelį“, bet šiuo metu jokio nežiūriu.
Patinka rimtesni? „Gossip Girl“ nežiūri?
Ne, patinka įvairūs.
Kai per pasaulio plaukimo čempionato transliacijas rodydavo tave, laukiančią starto, mačiau, kad dažniausiai klausydavaisi muzikos. Kokią muziką mėgsti?
Mėgstamiausios neturiu, klausau labai įvairią. Klausau to, kas tuo metu patinka, labiausiai mėgstu tokią muziką, kurios klausydama ką nors pajaučiu.
O turi mėgstamą atlikėją?
(Ilgai galvoja) „The Cure“ žinai?
Žinau.
Va dar „G&G Sindikatas“ patinka.
Tavo tokia įtempta dienotvarkė, gal turi komandą žmonių, kuri rūpinasi, ką tu valgysi, ką rengsiesi?
Dėl mitybos padeda specialistai, gaunu iš jų patarimų, o dėl apsirengimo tai tikrai ne (juokiasi). Visą dieną manimi rūpinasi treneris, šeima, tačiau didumą laiko savimi rūpinuosi pati.
O pati sau valgyti gaminiesi?
Taip, pati.
Kad esi savarankiška mergina, įrodei ir visai neseniai gavusi vairuotojo pažymėjimą. Kaip sekėsi mokytis vairuoti?
Egzaminą išlaikiau iš antro karto, šiaip sekėsi gerai, tik prieš egzaminus labai jaudinausi. Anglijoje sunkoka tai, kad automobilio vairas dešinėje pusėje ir važiuoti reikia kaire kelio puse. Bet išlaikiau šiaip ne taip (juokiasi).
O jau vairuoji savarankiškai? Turi ką vairuoti?
Mašinos neturiu, bet planuoju pirkti. Pačios markės nesureikšminu, patinka „Mini Cooper“. Vairuoti tai vairuoju, ir Lietuvoje vairuoju, nors pripratau jau ir prie Anglijos eismo. Grįžus nesunku priprasti prie kitos kelio pusės. Gerai, kad jau vairuoju, nes reikia važinėti į treniruotes ir iš jų, per dieną važiuoju bent penkis kartus. Jeigu važinėčiau taksi, labai daug pinigų išleisčiau.
Jei jau kalbame apie pinigus – kaip tvarkaisi su išlaidomis? Esi išlaidi, o gal priešingai, griežta taupytoja?
Nepasakyčiau, kad esu labai išlaidi, stengiuosi nepirkti per daug to, ko man nereikia, bet kartais save palepinti galima. Šiaip dažniausiai neturiu laiko po parduotuves vaikščioti. Jeigu ko prireikia, tai ir nusiperku.
ATGAL Į PRAEITĮ
15 metų – tas amžius, kai vyksta didieji paauglystės maištai, o tu tuo metu intensyviai treniravaisi, net tapai olimpine čempione. Ar kada susimąstei, kad praradai dalį paauglystės, teko anksčiau suaugti?
Nemanau, kad tai buvo praradimas. Aš dariau tai, kas man patinka. O ir to maištavimo tikrai netrūko, juk kiekvienas maištauja skirtingai.
O kai gyveni gyvenimą „darbas, darbas, darbas“, ar nesi niekada nors vienai dienai sprogusi ir bent širdy metusi plaukimą?
Ne, nors būna kiekvienam dienų, kai nenori niekur eiti, pradedi galvoti, kodėl aš čia turiu plaukt, šokt į tą šaltą baseiną, bet metusi niekad nesu. Kad ir kaip būna blogai, vis tiek nueini ir paskui supranti, kad vis dėlto verta daryti tai, ką darau. Dėl to tikrai nesigailiu.
Ne kartą esu girdėjusi, kad vaikystėje buvai labai aktyvi. Gal nukreipimas į sportą buvo šeimos būdas tave apraminti, kad išsidūktum, išsilakstytum?
Raminti tikrai nebandė, man pačiai patiko, buvau labai aktyvi, jau mokykloje lankiau įvairiausius būrelius, ne tik sporto, bet ir šokių, dailės ir t. t.
Buvai sunkus vaikas, padykusi?
Ne per daugiausiai. Buvau išdykusi, bet ne daugiau nei visi vaikai.
Iki ankstyvos paauglystės augai su močiute Kaune. Kaip atrodė tas gyvenimas?
Močiutė man labai padėjo, kiekvieną rytą išleisdavo į mokyklą, su namų darbais padėdavo broliai (Rūta turi du brolius – Margirį ir Mindaugą, – aut. past.), kuo galėjo, padėjo močiutė ir tėtis. Gyvenom kaip paprasta šeima, nežinau, ką daugiau papasakoti (šypsosi).
O kokie santykiai su močiute dabar?
Labai geri, kaip visada, ji mane labai palaiko.
O su broliais? Vaikystėje broliai ir seserys paprastai pešasi, kaip buvo jūsų šeimoje?
Su broliais esam artimi, šiaip daug nesipešam, na, nebent kartais… Bet šiaip santykiai labai geri.
Minėjai, kad maištavimo ir tavo gyvenime būta. Ar maištavai prieš tėtį? Kokie jūsų santykiai dabar, kai abu esate suaugę žmonės?
Aišku, kad maištaudavau, visko būdavo… Ir dabar kartais pamaištauju (juokiasi).
Kaip tavo maištas atrodo? Sakai: „Viskas, šiandien neplauksiu“?
Ne, tikrai ne dėl plaukimo, manęs varyti į baseiną tikrai nereikia. Būna, kad turiu kokį kaprizą, o abu su tėčiu esam principingi… Tai žinai… (šypsosi).
IŠ KAUNO – Į ANGLIJĄ
O kaip reagavai į tėčio norą tave atsivežti į Angliją?
Iš Lietuvos kraustytis nenorėjau, nenorėjau palikti draugų, buvo sunku išsiskirti ir su plaukimo komanda, bet nieko nepadarysi, teko kraustytis.
O kas naujoje šalyje buvo sunkiausia? Kada prabilai angliškai?
Anglų kalbos jau prieš tai mokiausi Lietuvoje. Pradžioje mano anglų kalba nebuvo puiki, bet po neilgo laiko pripratau, normaliai pradėjau šnekėti gal po metų.
Ar per tuos metus Anglijoje spėjo atsirasti tikrų draugų?
Žinoma, draugų Plimute atsirado jau pačioje pradžioje, jų turiu tikrai daug.
O su vaikinais geriau sutari ar su merginomis?
Turiu nemažai ir merginų draugių, bet vis dėlto daugiau tenka bendrauti su vaikinais. Daugiausiai draugų atsiranda iš plaukimo, nes daugiausiai laiko praleidžiu baseine, tad geriausi draugai iš baseino.
O Lietuvoje liko draugų, su kuriais vis dar palaikai ryšį?
Žinoma, liko, labai daug. Draugų turiu visame pasaulyje.
Tavo tėvelio vestuvėse dalyvavo ir plaukikė Eva Gliožerytė, ar esat su ja artimos?
Taip, su Eva esam artimos, ji anksčiau plaukė Plimute, dabar gyvena Londone, bet vis vien artimai bendraujame. Eva atvažiavo mūsų pasveikinti, ji tikrai artima visos šeimos ir mano draugė.
MOKSLO ŠAKNYS
Ar neklystu spėdama pagal tavo amžių, kad nuo rugsėjo būsi dvyliktokė?
Jeigu pagal lietuvišką sistemą, tai taip, būsiu dvyliktokė.
O kaip reikalai mokykloje? Kas sekasi, kas nelabai?
Anglijoj? Šiaip… anglų kalba (juokiasi). Sunku pasakyti, kas dar. Tikrai nesu matematikė, o sekasi biologija, psichologija, dailė.
Mokslai dėl plaukimo kenčia?
Aišku, kenčia. Kiek galėdama stengiuosi, kad jie nukentėtų kuo mažiau, bet tai labai sunku padaryti, kai išvažiuoji į treniruočių stovyklas, į varžybas, treniruotes ir t. t. Bet mano koledže (Rūta lanko Plimuto koledžą – aut. past.) mokytojai labai supratingi, labai padeda. Jeigu reikia, užduotis atsiunčia paštu, jeigu nuo programos atsilieku, mane mielai priima po pamokų arba kitu sutartu laiku, kad atsigriebčiau. O tai labai padeda.
O kaip tave koledže sutiko su medaliais? Pradėjo kitaip bendrauti? Gal nuolaidų sulaukei iš mokytojų?
Visi, aišku, džiaugėsi, bet tikrai nesulaukiu nuolaidų ar išskirtinio dėmesio.
GIMTI MERGINA
Dažniausiai visi tave kalbina kaip plaukikę, kaip čempionę, o man visada rūpėjo sužinoti, kokia tu vis dėlto mergina. Ar laikai save mergaitiška, moteriška?
Nepasakyčiau, kad esu labai mergaitiška. Sunku kalbėti apie save. Aišku, esu sportiška (juokiasi), mano spintoje treningų daugiau nei suknelių, o sportbačių daugiau nei aukštakulnių.
O tu moki su aukštakulniais vaikščioti? Pavyzdžiui, aš iki šiol neišmokau.
Šiaip sunkiai sekasi vaikščioti, tačiau aukštakulnius turiu, kad bent galėčiau į juos pažiūrėti (juokiasi).
Baseine nėra atskirties – vaikinai ir merginos treniruojasi kartu. Dabar, kai jau esate daugmaž suaugę, yra vienaip, o kaip reaguojama į brendimą baseino aplinkoje? Juk keičiasi kūno formos – ar merginoms plaukikėms tai sunku ištverti?
Manau, kiekvienai merginai skirtingai. Žinoma, norint gerų rezultatų, reikia priprasti prie besikeičiančių formų. Bet tai galioja ir vaikinams – jie dažnai staigiai ištįsta. Man pačiai buvo sunku, nes buvo momentų, kai ūgis staigiai padidėdavo, teko priprasti prie to savo „naujo“ kūno.
Bet merginoms juk būna ir kitų dalykų – mėnesinės, PMS. Ar į tai baseine kas nors atsižvelgia?
Šiek tiek tikrai atsižvelgia, treneriai daug švelniau su merginomis elgiasi, tokius dalykus supranta.
O kaip kiti mergaitiški dalykai? Nuolat daliniesi savo išradingais manikiūrais, per varžybas kartais nusilakuoji nagus trispalvės spalvomis. Kiek apskritai dėmesio skiri išvaizdai?
Šiaip nelabai turiu laiko išvaizdai, galima sakyti, visiškai nesidažau, juk vis vien į baseiną įlendu. Makiažas po vandeniu kažin ar reikalingas (šypsosi). Tik antakius susitvarkau, į kirpyklą kartais nueinu.
Mes per fotosesiją stebėjomės, kokia lygi tavo veido oda, kokie sveiki plaukai. Kaip tau pavyksta juos apsaugoti nuo chloro?
Stengiuosi naudoti tik geros kokybės veido priemones, po baseino veidą tepu kremu, kad neišsausėtų. Stebiu savo odą – kartais jai nieko nereikia, tai nieko ir netepu. Baseinas šiaip labai ją sausina.
Sporte kūnas yra pagrindinis darbo įrankis. O ar svarbu, kaip jis atrodo? Yra kokie nors apimčių, ūgio, svorio standartai?
Ne, plaukimas nėra sportas, kuriame egzistuoja svorio kategorijos, nėra tokių standartų. Jeigu gerai jautiesi, tai viskas gerai.
O tau yra tekę laikytis dietų?
Yra tekę, bet aš visuomet stengiuosi sveikai maitintis. Juk valgai ne tam, kad gerai atrodytum, o tam, kad tavo kūnas turėtų kuo daugiau energijos ir kad ta energija būtų kuo efektyvesnė.
O po čempionatų „nutrūksti“? Leidi sau valgyti viską, priaugi svorio?
Šiaip leidžiu, bet ne per daug. Bet reikia pailsėti ir nuo to įprasto maitinimosi, tų sveikų patiekalų, reikia atsipalaiduoti. Tačiau kai ateina sezono pradžia, jau bet ko nebevalgau.
O kokį maistą labiausiai mėgsti?
Patinka daug kas, mėgstu italų, japonų virtuvę, negaliu vieno patiekalo išskirti.
O lietuviški patiekalai?
Patinka.
Kugelį valgai?
Valgau. Ir cepelinus labai mėgstu. Šaltibarščiai labai skanu!
Pasaulyje dabar labai gajus lieknumo kultas, jauni žmonės, ypač merginos, masiškai serga anoreksija, bulimija. Ar tave tai yra palietę?
Merginos, o tikriausiai ir vaikinai šiuo metu patiria didžiulį spaudimą turėti tobulą kūną, atrodyti tobulai, kaip modeliai, bet man atrodo, kad tai neturėtų būti siekiamybė. Turi būti laimingas ir mylėti save, o ne bandyti kažkam įtikti, atitikti kažkokius standartus. Toks spaudimas yra palietęs ir daug mano draugų, vis dėlto esu sporte, kur kūnas labai svarbus, visi į jį žiūri. Tačiau išvaizda neturėtų būti svarbiausias dalykas gyvenime.
Sakei, kad išvaizdai daug laiko neturi, o kaip su stiliumi? Mėgsti puoštis?
Aišku, mėgstu, tačiau dažniausiai mano drabužiai būna tiesiog patogūs, todėl pirmiausia dėmesį kreipiu į komfortą, o tik paskui žiūriu, ar tas drabužis gražus.
O kaip PANELĖS fotosesijos įvaizdis patiko?
Patiko, labai, tokiais rūbais tikriausiai ir pati rengčiausi.
ŠIRDIES REIKALAI
Kai ėjom į fotosesiją, man sakei, kad labiausiai nemėgsti, kai klausia, ar turi vaikiną. Tai šito neklausiu, geriau papasakok, kokie vaikinai apskritai tave supa.
Dažniausiai plaukikai, turiu du brolius, kurie yra vaikinai (juokiasi). Daugiausia sportininkų, bet būna visokių.
O baseine romanai mezgasi?
Žinoma, būna visko.
O esi turėjusi širdies draugą iš baseino?
Esu.
Tai gal meile iš pirmo žvilgsnio tiki? Meile visam gyvenimui?
Nei tos, nei tos dar nesu patyrusi, bet manau, kad tai egzistuoja.
O tai koks vaikinas turi šansą, kad tu jį pastebėsi?
Sunku pasakyti. Gražus (juokiasi). Protingas, šmaikštus, juokingas.
Būtinai sportininkas?
Ne, nebūtinai.
Būtinai aukštesnis?
Gan būtinai (juokiasi). Aukštesnis tai turėtų būti, tikrai (Rūtos ūgis 176 cm – aut. past), nenorėčiau žemesnio. Turėtų būti aktyvus, bent truputį (juokiasi), aš labai mėgstu aktyvų laisvalaikį, jeigu jam tokie dalykai nelabai, tai, manau, kartu liūdna būtų.
VIRTUALI REALYBĖ
Mudvi pradėjome pažintį šiuolaikiškai – susirašėme per „Instagram“, tada laikėme ryšį per „Viber“, „WhatsApp“, per fotosesiją nepaleidai iš rankų telefono. Ar visada pati sau atstovauji socialiniuose tinkluose, o gal yra žmogus, kuris tai daro?
„Instagram“ tvarkau aš, nes manau, kad tai gan asmeniškas dalykas, todėl kitam žmogui įkelti tai, ką aš pati parašyčiau ar nufotografuočiau, būtų sunkiau. Tai mane suartina su gerbėjais.
O be kokių programėlių negalėtum gyvent?
Labai patinka „Instagram“, dar labai smagus „Snapchat“, o šiaip negalėčiau gyventi be „WhatsApp“.
ATEITIS – PO OLIMPIADOS
Minėjai, kad norėtum dalyvauti iš viso keturiose olimpiadose. O ar susimąstai, ką veiksi paskui?
Nežinau, žiūrėsiu. Plauksiu, kol patiks plaukti ir bus motyvacijos.
O studijos?
Žinoma, kad apie jas pagalvoju, bet kol kas koncentruojuosi į kitų metų olimpiadą, paskui jau galvosiu, ką studijuoti ir kur.
Daugeliui Lietuvos merginų esi pavyzdys, idealas, o ką patartum toms, kurios bijo siekti savo tikslų, kurias smukdo aplinkiniai?
Patarčiau nebijoti. Jeigu bijai išnaudoti visas savo galimybes, tiesiog švaistai laiką. Tačiau kai žengi drąsų žingsnį, supranti, kad tikrai buvo verta. Reikia pasitikėti savimi ir stengtis daryti tai, kas tau suteikia laimės.
O kas tau pačiai suteikia laimės? Kaip atrodytų ideali tavo diena?
Pirmiausia, žinoma, ji neprasidėtų labai anksti (juokiasi). Ilgai miegočiau, tada kur nors keliaučiau, ką nors gero pamatyčiau, ką nors patirčiau.
Kaip įsivaizduoji save po penkerių, dešimties metų?
Po penkerių dar ketinu plaukti, o šiaip nežinau, sunku įsivaizduoti, tikiuosi, pavyks dar ką nors doro nuveikti.
