Romantiškos sužadėtuvės Sardinijoje, dizainerio kurti bateliai, prabangi Viktorijos Jakučinskaitės vestuvinė suknelė. Svajonės ištekėti gražuolei Žydrei sudužo tik dėl Velykų kiaušinių dramos.
Lemtingas eksperimentas „Ieškau šokėjo“
Ar vaikinai mėgsta aktyvias paneles? „Tokių prisibijo, – tikina straipsnio herojė Žydrė. – Mano meilės visada trumpai trukdavo. Iš pradžių visi susižavi, kiek turiu idėjų, bet kai supranta, kad tas aktyvumas truks kasdien, sprunka į krūmus. Vaikinai svajoja apie normalią panelę, kuri virs valgyti, augins vaikus ir nelakstys visur kaip pamišusi, tarkim, į salsos treniruotes.
Mano salsos partneris buvo labai fainas, bet nuolat vėluodavo arba išvis neateidavo į repeticijas. Ėmė nervinti. Susitikau su geru draugu pasitarti, o jis man pasiūlė užsiregistruoti pažinčių svetainėje, o atsiliepusiems pasiūlyti važiuoti po valandos šokti.
Pasirinkau tris vaikinus ir jiems parašiau, kad po valandos ateitų į klubą šokti. Du iš karto atkrito, nes turėjo kitų planų, gal ir prisibijojo tokios avantiūros, o vienas sutiko.
Pamačiau, kad ateina aukštas, gražus vaikinas, su kuriuo visą vakarą puikiai šokome. Galvojau, tuo viskas ir baigsis, bet Ramūnas maloniai atakavo. Buvo 36 metų, senokai išsiskyręs, turėjo dukrytę. Labai man patiko, bet bėgau nuo jo net du mėnesius. Vis mąsčiau – per geras, be trūkumų… Gražus, dosnus, stilingas, dirba rimtą darbą – inžinierius. O koks džentelmenas – nesu į mašiną durų atsidariusi! Šoka, keliauja, muzikuoja – aš jo dainoms žodžius rašiau… Vienintelis minusas, kad iš skelbimo ir kad buvo vieną kartą vedęs, turėjo šeimą.
Bet po kelių mėnesių pasidaviau ir iškart pajutau, kad tai mano sielos draugas. Kai pakvietė Kalėdas atšvęsti Sardinijoje, labai apsidžiaugiau.
Pasaka Sardinijoje
Vos atvykusios į Sardiniją Žydrės laukė staigmena. Viešbutyje pradėjus krautis lagaminus Ramūnas sustabdė, esą, nori kai ką pasakyti ir po ilgų kalbų pasipiršo.
Aš supanikavau, o jei žiedas bus per didelis? Bet jis idealiai tiko, nes liesdamas mano pirštus ir lygindamas su saviškiais, Ramūnas nustatė dydį! Po Sardinijos, kurioje jautėmės kaip pasakoje, nutarėme kartu apsigyventi.“
Viskas klojosi taip gerai, kad laimingieji sužadėtiniai, nieko nelaukdami, ėmė planuoti svajonių vestuves. Pasirinko rugsėjį – kai noksta obuoliai, šildo jauki saulė, o danguje klega paukščių būriai.
Dėl mūsų likimo kalti kiaušiniai
Sužadėtiniai kaip ant sparnų išvažiavo švęsti Velykų. Pirmiausiai – pas būsimojo vyro tėvus, paskui – pas Žydrės šeimą.
„Atvykę į Ramūno namus, visa šeima puolėme dažyti kiaušinių. Ir jo brolis dažo, ir brolienė, ir vaikai. Staiga matau – kitų margučius deda į dailią pintinę, o mūsiškius – į apdužusį emaliuotą dubenį. Iš tokio mano kaime šunys laka! Na, mąstau, kažkas čia ne taip, bet gal aš prisimanau nesąmonių?
Pabundame Velykų rytą, namiškiai jau seniai pakirdę, stalas valgiais nuklotas. Ir manęs vos isterija neištiko – viename stalo gale pintinė kaip princesė išpuošta – su kaspinais, žalumynais ir JŲ dažytais kiaušiniais, kitame – suskilusiame dubenyje mūsų su Ramūnu dažytieji.
Siaubingai supykau. Prie stalo visi sako Velykinius palinkėjimus, atėjo ir mano eilė. Atsistojau ir rėžiau: „Aš atvažiavau kaip naujas žmogus į jūsų šeimą, aš jus labai gerbiu, ir man labai nesmagu matyti tuos atskirtus kiaušinius.“
Kas pasidarė! Visi rėkti pradėjo, viena per kitą brolienė ir būsimo vyro mama, esą kai aš atsiradau, Ramūnas labai pasikeitė, kitu žmogumi tapo. Namo retai parvažiuoja, ne taip, kaip su pirmąja žmona, kai kas savaitgalį tėvelius lankydavo! Negaliu nė žodžiu įsiterpti, o aš ir nepratusi šaukti. Pasakiau, kad nenoriu būti prie šito velykinio stalo, tad palauksiu Ramūno, mašinoje. Ir išėjau.“
Palaukė, bet niekas neateina.
„Tada ant pirštų galiukų nutipenau pažiūrėti, kas ten darosi. Girdžiu, kaip brolienė Ramūnui aiškina, kad jei ves mane, po metų išsiskirs.“
Parlėkiau į mašiną, netrukus atėjo ir Ramūnas. Klausiu, kaip ten situacija, jis patikino, kad viskas gerai, viskas nurimo.
Pranašiškas sapnas apie mirusį svainį
Iki vestuvių liko tik trys savaitės. „Tačiau viskas ėjo tik blogyn, romantika dingo tarsi nebuvusi. Ėmėme pyktis dėl smulkmenų ir santykių su jo tėvais, kurie Ramūnui galbūt piršo nuomonę, kad ta jauna blondinė prisisegė prie tavęs.“ Nors jokio materialinio suinteresuotumo iš mano pusės negalėjo kilti – abu turėjome panašiai. Pykomės kiekvieną dieną. Sykį, grįžusią po sporto treniruotės, aplankė mintis – jei spintoje nekabotų vestuvinė suknelė, mesčiau tą reikalą. Bet dabar…
Ką daryti dabar? Restoranas užsakytas, motoroleris fotosesijai specialiai iš Italijos atvežtas, užstatai duoti, pinigėliai išleisti… Drausminau save kelias dienas. Tada ir Ramūnas po eilinio konflikto neišlaikė: „Gal tikrai paskubėjome, jei dvejojame, gal neverta?“
Tą naktį susapnavau savo mirusį svainį. Tas liepė daryti taip, kaip noriu. Ir dar aplankė vizija, kaip atrodys mano pareiškimų atsiėmimo diena.“
Istorijos tęsinį skaityk žurnalo “Panelė” kovo numeryje.
