Ji pramuš sieną, bet pasieks, ko nori. Išspręs bet kokią problemą. Jei problemos nebus, ją sugalvos ir vis tiek išspręs. Ji išsiaiškins bet kokią paslaptį. Jei paslapties nebus, nusikirps grifką ir ją pavers paslaptimi. Ji – tai Simona Bandita, kurią „Zip FM“ eteryje girdime kiekvieną dieną. Kurios grifką, paslaptingai dengiančią dešinę akį, kopijuoja tūkstančiai panelių, o dar daugiau norėtų nukopijuoti jos sėkmės istoriją. Naudokitės proga – Simona Bandita (aš netikiu, kad ji turi kitą pavardę, todėl net negooglinau) išduoda slaptas savo sėkmės formules!
Ar jau turi panele.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųsk ją ir gauk visas naujienas pirmoji!
„iOS“ versija
„Android“ versija
Pagaliukų problema
Neįmanoma patikėti, bet Simona Bandita, negana to, kad yra laidų vedėja, didžėjė, renginių organizatorė, kūrybininkė, Alfo Ivanausko laidos „Virtuvės mitų griovėjai“ vyr. redaktorė, vakarėlių liūtė ir žvaigždė, dar tapo ir dizainere! Ir taip kilo abejonių, kada ta mergina miega, o dabar?! Į interviu Simona atsigabeno maišą savo kūrinių – tai fantastiškos kojinės virš kelių ir įvairiausia oda dekoruotos skaros – yra kokie 6 skarų užrišimo būdai, o vienas iš jų skarą akimirksniu paverčia mini sijonu. Ant Simonos jis atrodo osom!
– Šiandien pirmą kartą buvau Gariūnuose, – atsidūsta mergina, – ieškojau retos medžiagos kojinėms. Dabar visur ieškau detalių, tinkančių mano gaminiams. Visus modelius kuriu pati. Puošti naudoju šustriausią odą, vienas rimtas dėdė iš Italijos veža. Vienos kojinės skirtos kasdienai, kitos – savaitgalinės – bus puošnesnės, iš gyvatės odos, mėlynos, baltos, visokios…
Simona, su savo kūriniais baisiai sėkmingai pasirodžiusi keliose mugėse („iššlavė viską“), greitai atidarys internetinę šių madingų naujienų parduotuvę, ir kainos joje nesikandžios. Stilingos, kojas liekninančios kojinės, idealiai tinkančios prie šortų, kainuos apie 60 eurų, skaros – nuo 50 iki maždaug 100 eurų.
Viską noriu daryti gerai. Kojines ir skaras, pažymėtas Simona Bandita ženklu, pirkėjai gaus ypatinguose maišeliuose, puoštuose saldainiais ant pagaliuko.
Čia ir prasideda istorija su pagaliukais. Manote, paprasta rasti medinių pagaliukų? Sakote, pilni miškai? Tai jums taip atrodo. Simona norėjo YPATINGŲ pagaliukų. Tokių Vilniuje neatsirado. Pagaliukų konkursas perėjo visą Lietuvą ir pagaliau turime nugalėtoją – pagaliukai bus gabenami iš Kauno!
„Aš visada esu tokia užsispyrusi. Jei noriu TOKIŲ pagaliukų, šimtas žmonių man gali aiškinti, kad tiks ir KITOKIE, bet manęs neperkalbės. „Geras bus ir toks pagaliukas“, – sako. Kas iš to? Man negeras, ir viskas. Noriu konkretaus pagaliuko ir kovosiu iki galo. Merginos, mus dažnai bando atkalbėti: nedaryk to, ano, daryk kitaip, tačiau jei viduje jaučiame, kad esame teisios, nepasiduokime!“
Pirmas kartas ir pirmos klaidos
Ne, čia ne apie seksą. Interviu metu aiškiai supratau, kad Simonos didžiausia meilė (bent kol kas) yra radijas, o koks ten seksas su radiju, taigi pirmas kartas bus apie radiją.
„Prieš devynerius metus dalyvavau MTV vedėjų atrankoje ir patekau į finalą. Tada nutariau, kad jau laimėjau. Mintyse net neturėjau kito varianto. Finalas vyko Palangoje, suvažiavo žurnalistai, žvaigždės, mano draugai ir… aš sužinojau, kad nieko nelaimėjau! Tai buvo vienas didžiausių nusivylimų mano gyvenime. Juk viską stačiau ant tos kortos. Jokios alternatyvos nebuvau sugalvojusi – kaip jausiuosi, ką veiksiu, kaip gyvensiu, kai nelaimėsiu. Staiga atsivėrė tuštuma. Su draugais buvome susiplanavę savaitgalį Klaipėdoje, bet niekas nebedomino – gulėjau Palangos paplūdimyje ir verkiau.“
Iš šios istorijos Simona išmoko tokią gyvenimo pamoką, kurią visiems pataria įsiminti: „Siekdami svajonės, maksimaliai stenkitės, kad ji išsipildytų, tačiau turėkite ir planą B, kas bus, jei jums nepavyks.“
Ir dar vieną pamoką: „Vieno pabaiga dažnai būna kito pradžia.“
Tą kartą taip ir buvo – jau po finalo prie Simonos priėjo vaikinas iš „Laluna“ radijo stoties ir pakvietė ją dirbti. „Malonu buvo, bet tik nusijuokiau – juk aš iš Vilniaus, nesikraustysiu į Klaipėdą. Tada jis man sako: „Ieškok vietos radijuje. Tavo balsas labai tinka.“
Taip pasakęs užgavo Simonos, tuo metu VGTU vadybos studentės, jautriausią vietą. „Aš su radiju keldavausi, miegodavau, visada, kai važiuodavau mašina, prašydavau, kad įjungtų radiją. Taigi tie žodžiai man buvo ne tik paguodos prizas nelaimėjus MTV atrankos, bet ir nauja pradžia.“
Apie savo norą Simona pakalbėjo su draugu Manfredu, kuris didžėjavo „Zip FM“, tas apie merginą papasakojo radijo programų direktoriui, įvyko keli pokalbiai ir – voila! Simona pateko prie išsvajoto mikrofono. Iškart, pasimokiusi vos porą dienų.
– Nenorėčiau prisiminti pirmų mėnesių ar net metų radijuje, kai visi vertina, seka ir stebi, kai dirbi su vaikystės legendomis ir liežuvis jau vien nuo tos minties pinasi. Esi visiškai žalias tarp profesionalų.
Su kuo galima palyginti tą jausmą?
– Įsivaizduokite, tarsi jus įmestų į tiesioginį improvizacijų šou su geriausiais pasaulio aktoriais, tarkim, Bradu Pittu, tai būtų kažkas panašaus. Pirmą mėnesį pavadavau vedėjus įvairiose laidose. Bijodama sustoti ir nusišnekėti, viską susirašydavau ant lapo ir skaitydavau. Aišku, niekas to nežinojo.
– Sima, kas čia vyksta, – klausė nustebęs programų direktorius. – Koks keistas tavo balsas? Kodėl taip lėtai kalbi?
Ir tada aš ėmiau… greičiau skaityti. Tiesiog greitakalbe varau. Skaitau iš savo lapų nesustodama, kad tik niekam neužkliūčiau.
O direktorius vėl man: „Kas tau darosi, Sima, baisiai keistas tavo balsas…“ O aš bijau be tų lapų!
– Po pirmo pokalbio dėl darbo man davė kosminę užduotį – per naktį sugalvoti, kaip atrodys mano būsima laida. Man panika, rašau pusseserei į Ameriką – kokių esi girdėjusi radijo žaidimų Amerikoje, rašau sesei į Daniją – kas naujesnio Danijos radijo pasaulyje, padėkite, patarkite, help! Juk turiu vieną dieną, per kurią privalau sublizgėti. Jei ne, būsiu nepriimta net bandomajam laikotarpiui. Kadangi užduotį įvykdžiau, leido dirbti. Nutariau užmegzti diskusiją, ar gali vaikinas ir mergina būti tik draugai. Prisiruošiau krūvą klausimų, gal dvidešimt. Ir štai eteris. Skambutis, Dieve, kaip apsidžiaugiau, kad man į laidą kas nors paskambino, iš to džiaugsmo ar streso visus klausimus ir pilu tam žmogui. Pašnekovas toks nevykęs pasitaikė, nuobodus, o aš jį kankinu, klausinėju gal penkiolika minučių. Jau po laidos pažiūriu į mobiliaką, o ten draugų žinutės: „Sima, paleisk jį“, „Baik laidą“, „Tu išprotėjai, leisk kitiems skambinti.“ Žaliavau tada, su direktoriumi perklausydama įrašą.
Viskas pasikeitė, kai pasodino mane su Jonu Nainiu. Kai dirbi dviese, daug lengviau, paprasčiau būti savimi. Ir baimė pamažu dingo. Paskui gimė „SiSi“ duetas, ten su Silva jau kaip reikiant atsipalaiduodavome.
Taigi mano moralas būtų toks: „Nereaguokite į klaidas, o galvokite, ko iš jų pasimokyti.“
Pasimatymai su vaikystės dievukais
Kažkada ji buvo paprasta mergaitė iš Pakruojo, kuri turėjo savo svajonių žmones, dievukus – „Foje“, „L+“, „Naktines personas“… ir niekada netikėjo, kad išauš tokia diena, kai šie atlikėjai ateis pas ją į mažą radijo kambariuką ir gros koncertą jai… ir klausytojams, aišku, bet tuo metu ji buvo arčiausiai.
„Svajonės skirtos tam, kad išsipildytų.“
Batų valytoja, pianistė ir pomidoristė
Simona nuo vaikystės stengėsi kovoti ir kapstytis pati. „Mūsų šeima visada kažkam taupė – mašinai, televizoriui, remontui ir aš neleidau sau kaulyti pinigų. Kiti vaikai kieme šaukdavo : „Mama, išmesk pro langą penkis litus“, aš niekada taip nedarydavau. Prašydavau tėčio, kad duotų kokio darbo, jį atlikdavau ir tik tada gaudavau litų išlaidoms. Arba sakydavau: „Aš gražiai surašysiu formules ant didelių lapų (tėtis dirbo matematikos mokytoju), tau pravers per pamokas, nes noriu nupirkti mamai, sesei ir tau kalėdinių dovanų…“
Dar buvau atsakinga už tėčio batų valymą, kad visada švarius apsiautų – juk mokytojas. Už vieną nuvalymą gaudavau vieną litą. Moksleive būdama dirbau korepetitore, pas mane eidavo tie, kurie bijojo tikrų mokytojų. Vienai mergaitei chemiją taip išaiškinau, kad vėliau vien dešimtukais mokėsi. Mano močiutė ruošdavo šventėms, baliams maistą, ir mane pasiimdavo pagalbininke, aš jai padėdavau pjaustyti, virti… Už tai irgi gaudavau atlygį, todėl dar besimokydama mokykloje visada turėjau pinigų.“
Simona tikrai buvo gerutė mergaitė, jei neskaičiuosime visai menkų nuodėmių. „Dažytis mama man neleisdavo, tad mokykloje prieš pamokas nueidavau į tualetą ir ten prisidažydavau. O grįždama namo nusiplaudavau. Bet sykį mama užėjo į mokyklą vidury dienos ir pamatė mane visą gražią. Tepasakė: SIMA!, o tai reiškė, kad labai blogai. Nes visada Simute vadina…
Nesu nė iš vienos pamokos pabėgusi, juk mano tėvai mokytojai, tėtis net toje pačioje mokykloje dirbo. Turbūt todėl mokiausi puikiai, nenorėjau, kad tėvams dėl manęs būtų gėda. Juk jie taip stengėsi – net įrašė mane pas geriausią pianino mokytoją. Man buvo gėda blogai groti, todėl tapau geriausia pianiste.“
Ir vėliau gyvenime ją lydės tas jausmas – gėda ką nors blogai padaryti. Ir noras būti geriausia.
Net tokioje keistoje situacijoje, kai su pirmuoju rimtu savo vaikinu, pasiėmusi universitete metus atostogų, Simona išvyko į Angliją skinti pomidorų. „Ten konkuravau su pomidorų skynėja iš Lenkijos, norėjau tapti greičiausia pomidorų skynėja. Ir tapau! Greičiausiai suteikdavo teisę gauti papildomų darbų, o aš norėjau kuo daugiau užsidirbti, todėl pomidorų skynimą vertinau kaip azartinį žaidimą.“
„Jeigu darbą priimi kaip žaidimą, geriau sekasi. (Interviu tęsinį skaitykite sausio „Panelėje“).
Sužinokite portalo panele.lt naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą „Panelė“! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo „Panelė“ prenumeratą.
