Jaunosios kartos mokytoją Veroniką Naumovaitę daugelis atpažįsta iš socialinių tinklų. Vienoje Vilniaus mokyklų pradinukus mokanti mokytoja internete dalinasi smagiais įrašais bei nuotraukomis iš mokyklos gyvenimo. Veronika griauna nusistovėjusius stereotipus, jog mokytojas yra griežtas ir senamadiškas – mokiniai puikiai sutaria su jaunąją mokytoją ir noriai keliauja į jos pamokas, o jaunatvišką Veronikos požiūrį į mokytojavimą vertina visa mokytojų bendruomenė.
Veronika yra nuolat apsupta jaunimo, todėl turi aiškią nuomonę apie augančią jaunąją kartą. Kokią ją mato Veronika? Po intensyvios, šurmulio ir vaikų klegesio kupinos dienos, pakvietėme Veroniką ramiam pokalbiui prie arbatos puodelio.
Veronika, kaip atradai pašaukimą mokytojauti, ar žinojai, kad nori tapti mokytoja dar pati sedėdama mokyklos suole?
Dar mokydamasi pradinėje mokykloje žinojau, kad ateityje pati tapsiu pradinių klasių mokytoja. Mane visuomet žavėjo mano pradinių klasių mokytojos meilė vaikams, atsidavimas darbui. Norėjau būti tokia, kaip ji. Taip pat vaikystėje mėgau žaisti ,,mokyklą“ ir vaidinti mokytoją, be to, kiek vėliau sulaukiau iš tėvų didelio palaikymo dėl savo profesinio pasirinkimo, tai mane motyvavo.
Koks buvo tavo pačios santykis su mokytojais mokantis mokykloje?
Pradinėje mokykloje visada jaučiausi mylima, saugi ir nieko nebijanti, nes mokytoja visuomet rūpinosi, kad ne tik aš, bet ir kiti mokiniai gerai sutartų ir klasėje tvyrotų maloni atmosfera. Vėliau, kuomet teko mokytis progimnazijoje ir gimnazijoje, buvo šiek tiek sudėtingiau. Atsirado daugiau mokytojų, kurie ne visuomet buvo supratingi, norintys pagelbėti. Labiausiai skaudino mokytojų abejingumas ir dėl to kildavo įvairių nesutarimų.
Esi pozityvumo ir neišblėstančio entuziazmo pavyzdys ne tik vaikams, kuriuos mokai, bet ir jų tėvams, taip pat daugeliui kitų žmonių, kurie seka tave socialinėse medijose. Kaip tau pavyksta visuomet išlaikyti gerą nuotaiką, juk tavasis darbas nėra lengvas – reikia daug pasiruošimo, įdirbio, kantrybės?
Mano entuziazmo „receptas“ paprastas. Aš labai myliu savo darbą ir noriu su visais pasidalinti tuo, kaip gera ir smagu dirbti su vaikais, kiek mokiniai gali suteikti džiaugsmo, laimės, nuoširdžių akimirkų… Manau, kad mokytoja negali būti susiraukusi, pikta ir amžinai kažkuo nepatenkinta. Savo emocijas reikia mokėti valdyti ir einant į darbą nusiteikti pozityvai. Nei vaikai, nei kiti, dirbantys mokyklos aplinkoje, nenorėtų matyti pikto ar viskuo nepatenkinto mokytojo.
Kuo labiausiai tave džiugina tavo darbas?
Dirbant pedagoginį darbą visuomet galima atrasti kažką naujo, neįprasto, taip pat visuomet išlieki jaunas, dinamiškas, nes vaikai tave skatina domėtis šiuolaikiniu pasauliu, jo naujovėmis. Mane labiausiai džiugina tai, kad galiu dirbti su vaikais, kuriuos ne tik galima daug ko išmokyti, tačiau ir pačiai nemažai ko pasimokyti iš jų, nes vaikai skleidžia šilumą, yra nuoširdūs, tikri.
Nors mokai pradinukus, dirbdama mokykloje gali stebėti ir vyresnio amžiaus mokinių elgseną, bendravimo manieras. Kokią jaunąją, augančią kartą, mokytojos akimis, regi tu pati?
Yra vaikų kategorija, kurie nebijo išsakyti savo nuomonės, žino, ko nori gyvenime ir jau 7-8 klasėje yra aiškiai apsisprendę dėl būsimos profesijos. Tokie vaikai geba laisvai komunikuoti keliomis kalbomis, supranta ir moka naudotis informacinėmis technologijomis. Vis dėlto dauguma jų neretais atvejais elgiasi nepagarbiai, dažnai bet kokią pagalbą supranta kaip neatlygintiną duotybę, todėl vengia padėkoti.
Yra dar ir tokia dalis, kuri, atrodo, mokosi puikiai, visuomet turi atsakymus į klausimus mokytojams, stropiai ruošia namų darbus, tačiau yra užsidarę, linkę į negatyvias nuotaikas, net galvojantys apie pasitraukimą iš gyvenimo… Ši mokinių dalis man kelia didžiausią susirūpinimą, nes jie neprašo pagalbos, tiesiog tyliai kenčia.
Likusią interviu dalį skaitykite žiemos sezono „Panelės“ žurnale.
