NET 53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Juozas Statkevičius

Naujienos Juozo Statkevičiaus karjeroje: prabilo apie teatro užkulisius

Kalbėtis su grožio karaliumi Juozu Statkevičiumi (55 m.) – reiškia patirti dar vieną emocinį išgyvenimą, nes kostiumų dailininkas įsupa tave į keisčiausių asociacijų pliūpsnį, pateikdamas begalę pavyzdžių, papasakodamas įkvepiančių nutikimų su aktoriais ir režisieriais.

Pamėnkalnio gatvėje įsikūrusi jo ateljė jau šiandien garsėja savo išskirtiniais lankytojais ir, svarbiausia, gerais meistrais. Šis namas apskritai garsus – gal net vienas iš garsiausių Vilniuje.

Jo istorija išsamiausiai papasakota literatūrologo Mindaugo Kvietkausko „Miesto fugoje“. Kokia talpi maža ištrauka, susijusi su šiuo namu: „1907–1908 m. žiemą Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Vilniuje lankė privačias lietuvių kalbos pamokas. Tikriausiai lipdavo į jas geležiniais laiptais, tais pačiais, kuriuos iki šiol puošia smuiko raktą primenantys ornamentai. Jo lietuvių kalbos mokytoja buvo mylimoji, būsima žmona Sofija Kymantaitė.“

Statkevičiaus ateljė – pirmame aukšte, bet energijos joje netrūksta. Aktoriai, papuolę į primatavimus, ilgai negrįžta į repeticijas, net sakoma, kad „kelią į teatrą pamiršta“.

J.Statkevičius atkūrus Nepriklausomybę tapo pirmuoju kostiumų dailininku, paveikusiu visą lietuvių teatro dailės istoriją. Ligi tol kostiumus kurdavo scenografai arba du dailininkai, galintys keistis vietomis.

Jaunas režisierius Artūras Valuckis pakvietė J.Statkevičių kaip kostiumų dizainerį sukurti konceptualiai savarankišką kostiumų stilistiką spektakliui „Orkestras“ (1991). Per daugiau nei trisdešimt metų jis tapo pirmuoju mados dizaineriu, sugebėjusiu atidaryti ne tik savo ateljė, bet ir išvystyti ją iki pasaulyje išgarsėjusių mados namų.

Jis rengia įvairių šalių prezidentes, garbingas ponias ir ponus, bet, svarbiausia, nuolat kuria teatrui. Teatro jis niekada neišdavė ir neišduos, nes teatre, ir būtent Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, prasidėjo jo karjera.

Čia jis sukūrė kostiumus Oskaro Koršunovo „Senei 2“ (1994), Gintaro Varno „Jei praeitų keleri metai“ (1993), „Svetimas“ (1995), „Publika“ (1997 ir 2010), „Laikas ir kambarys“, (1997) „Gyvenimas – tai sapnas“ (2000), „Bakchantės“ (2013).

Žiūrovai dar gerai pamena ir Jono Vaitkaus „Stepančikovo dvarą“ (1998), kurio unikalių personažų galeriją taip pat kūrė J.Statkevičius. Spektaklis perpildytoje Didžiojoje scenoje buvo rodomas net septyniolika metų ir kiekvienas aktorius su ryškiu kostiumu atliko savo ypatingą solo partiją.

Su dailininku kalbamės premjeros – Roger Vitraco „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ – išvakarėse. Spektaklį režisuoja Gintaras Varnas, premjera – 2024 m. balandžio 11, 12 d.

Kuo Jums ypatinga ši Roger Vitraco pjesė „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“?

Tai – aukšto ir subtilaus skonio bei juodo humoro tragikomedija. „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ – itin aktuali iškraipytam, pakrikusiam, neteisingam, išprotėjusiam šių dienų pasauliui, todėl nenuostabu, kad subtilų, jautrų ir „įelektrintą“ skonį turinčiam režisieriui Gintarui Varnui tai įdomi medžiaga, įtraukianti visus aplinkinius, galutinai susukanti galvą, provokuojanti naujus apmąstymus.

Tikiuosi stebuklo, nes spektaklis, pirmiausia, yra vizualinė visuma, elegantiška estetika. „Viktore…“ – puiki, įtikinanti aktorių vaidyba, jų kostiumų juodos spalvos kodai, – visa tai priverčia įsigilinti. Tiesiog tampa įdomu sužinoti, kuo gyveno pasaulis prieš šimtą metų.

Režisierius Gintaras Varnas pirmą kartą šią pjesę man perskaitė pliaže. Nupiešiau visų veikėjų eskizus, ko paprastai niekada nedarau, nes viskas labai keičiasi. Kai pamatau gyvą aktorių ir žinau, ką jis vaidins, tada suprantu, kad daug kas netinka, ką buvau sugalvojęs pirmame etape.

Kuriant kostiumus, vienas iš svarbiausių dalykų – gyvas aktorius. Teatre vien meno nesukursi, kostiumai turi būti ir labai praktiški, nesiglamžyti, nes gerai išlyginti kostiumą taip pat reikia mokėti, o teatre ne kiekviena kostiumininkė moka tai daryti.

Kitaip tariant, ką aš gaunu madoje, viską sudedu į teatrą. O tai taip pat suteikia šiuolaikiškumo, kito gylio ir matymo. Be to, labai svarbu, kad ir aktorius gerai jaustųsi, kad jam būtų lengva vaidinti. Reikia apgauti ir žiūrovus: kad kostiumai atrodytų „už milijoną“, o iš tiesų – viskas iš kažkur sunešta, surinkta, kaip ir „Viktoro…“ atveju.

Generolui reikėjo tinkamų antpečių, amuletų, bet Lietuvoje nebuvo kur jų įsigyti. Teko ieškoti Paryžiuje ir, aišku, radau. Visa tai pirkau už savo pinigus, ir niekas sendaikčių turguje tau sąskaitos neišrašo.

Vienas toks daikčiukas kainuoja dvidešimt–trisdešimt eurų, o kai paskaičiuoji, kiek nupirkta per daugiau nei trisdešimt metų, kai sukurta virš šimto spektaklių, tai supranti, kad pats ir esi didžiausias teatro rėmėjas.

Teatruose labai daug kas keičiasi į blogą pusę. Net dekoracijų dirbtuvės be langų. Tai tas pats, kas siuvykla be siuvimo mašinų. Teatre atspalviai kartais sudaro esmę, ir visa tai reikia numatyti jau gamybos procese, naudojantis natūraliu apšvietimu.

Kiek Jums svarbus Vitraco pjesės sukūrimo laikotarpis – XX a. trečias dešimtmetis?

Veiksmas vyksta lygiai prieš šimtą metų. Belle Époque keičia Art deco, 1900 metų paroda pribloškia pasaulį – ir dabar tokios parodos išverstų iš koto: viskas turi stebinti, jaudinti, pilna netikėtumų ir siurprizų, gyvenimas atrodo nepaprastas, lyg amžina šventė.

Aišku, tai buvo skirta aukštajai visuomenei, aristokratams, stambiajai buržuazijai. Bet net ir darbo žmonių sluoksniui tai buvo naujas, įdomus laikotarpis, teatras, kabaretai, salonai buvo ypatingai svarbūs, nes dar nė kvapo nebuvo jokių internetų, jokių Instagramų! Kino pramonė dar tik įgavo pagreitį. Štai tokiu metu ir atsirado ši pjesė.

Šį laikotarpį aš labiausiai mėgstu. Kai pažiūriu tų laikų kronikas, matau, kokie tie žmonės tikri ir gražūs. Kaip tuo laiku žmonės vertino savo šukuosenas, kaip gražiai jie dažėsi, neturėdami dažų pasirinkimo, kai buvo tik dūminiai šešėliai. Gražiausi šilkiniai bateliai…

Rodos, praėjo tik šimtas metų, o atrodo kaip kosminis laikas. Todėl dabar džiaugsmas, kad galime žmonėms parodyti Vitraco pjesės sukūrimo laiką, ir ne kažkokiomis klišėmis, o sukuriant kiek įmanoma autentiškesnę aplinką – kostiumus, šukuosenas, grimą.

Paradoksalu, galbūt teatrui to ir nereikėtų, bet žiūrovai viską mėgsta vertinti, lyginant su savo asmeniniu gyvenimu. Juk ne vienas pagalvoja, kad „mano servizas namie daug gražesnis“ ar „mano chalatas – iš daug geresnės medžiagos“.

Žiūrovus teatras turi priblokšti: jie turi suprasti, kad daug ko nematė, tuo laiku negyveno, ir, garantuoju, kad teatre matydami šilkinį kimono niekada nesupras, šilkinis jis ar ne. Bet žiūrovai pamatys tikrą daiktą, o aktoriai gerai jausis su tuo svoriu – šilkiniais pamušalais, įvairiais kutais, ir vien dėl to geriau vaidins.

Dabartiniame teatre dominuoja veikėjai, sėdintys ant unifikuotų sofų, vilkintys poliesterio chalatus, žiūrintys televizorių ir valgantys kukurūzus. Viskas daroma taip, kad tikrai neitume į teatrą. O Vitraco laiku tokių dalykų ir nebuvo. Moterys dėvėjo šilkines kojines, nebuvo jokio poliesterio. Pjesės laikmetis – nuostabus.

Mano išsaugoti straipsniai