Sausis – mėnuo, kai dauguma bando… pradėti gyvenimą iš naujo. Įsivardijame naujų metų rezoliucijas: daugiau sportuoti, mažiau skubėti, susitelkti į karjerą, daugiau laiko skirti sau ar šeimai. Pirmas savaites dar jaučiame įkvėpimą, bet po mėnesio ar dviejų entuziazmas išgaruoja, o senos rutinos vėl tampa kasdienybe. Kodėl taip nutinka net tada, kai tikslai atrodo tikrai svarbūs?
Augimo koučerė Asta Raudonienė pasakoja, kad dažniausia problema – ne mūsų valia ar disciplina, o pats tikslų formulavimas. Ji dalijasi trimis dažniausiomis klaidomis bei žingsniais, kurie padeda kurti ne tik įkvepiančius, bet ir realiai įgyvendinamus tikslus.
Tikslai žlunga, kai tampa užduotimis
Labai dažnai žmonės supainioja tikslus su užduotimis. Kai tikslas tampa „3 kartus per savaitę sportuoti”, jis praranda prasmę, virsta tiesiog varginančiu veiksmu be jokios emocinės krypties.
„Todėl svarbu suprasti, kad tikslas nėra tas pats, kas užduotis. Tikslas – tai, ko mes norime. Užduotys – tai, ką darome tam tikslui pasiekti. Tad pirmiausia reikia išsigryninti, ko aš noriu ir kodėl, o ne ką daryti. Kai tikslas įgauna prasmę, natūraliai tampa lengviau jo laikytis”, – sako A. Raudonienė.
Jos teigimu, tikslų formulavimą verta pradėti ne nuo darbų sąrašo, o nuo klausimų, ko iš tikrųjų noriu ir kodėl. Šie klausimai padeda išsigryninti kryptį, o užduotys tampa tik natūraliais žingsniais jos link.
Problemos nėra tikslai: kaip pereiti nuo „kas blogai” prie „ko noriu”
Dar vienas klaidingas mąstymo modelis keliant tikslus – juos formuluoti iš problemų perpektyvos. Pavyzdžiui, „noriu patirti mažiau streso”, „noriu nebedirbti tiek daug”, „noriu nebebūti pavargęs”. Tokie teiginiai neskamba kaip įkvepiantis tikslas, o labiau primena savijautą, kurios norime išvengti.
„Tinkamas tikslo formulavimas perkelia mus nuo klausimo „kas blogai?” į klausimą „ko aš noriu?”. Ir šiame klausime yra visai kitas emocinis užtaisas – jis įkvepia pagalvoti, kaip norėčiau gyventi, apie ką svajoju. Jis sugrąžina mus į tai, kas iš tikrųjų svarbu, nukreipia dėmesį nuo kovos su tuo, kas netinka. O kai žmogus remiasi ne baime, o noru, jis visai su kita energija pradeda judėti pirmyn”, – sako A. Raudonienė.
Jos teigimu, kai tikslas formuluojamas ne per trūkumą, o per norą, keičiasi požiūris. Problema nustoja būti centrine figūra, o vietoj jos atsiranda aiški kryptis – kaip noriu jaustis, gyventi ar veikti. Tada atsiranda ir natūralus motyvas eiti pirmyn.
Saugių tikslų spąstai: patogu, bet neįkvepia
Daugelis žmonių renkasi tikslus, kurie atrodo „realistiški” – tokius, kuriuos tikrai pavyks pasiekti. Tačiau būtent šis saugumas dažnai ir nustumia mus nuo kelio. Saugių tikslų problema ta, kad jie neturi emocijos – jie tarsi teisingi, bet ne tikri.
„Dauguma žmonių siekia saugių tikslų. Ne todėl, kad nenorėtų daugiau – o todėl, kad abejoja, ar gali. Paradoksalu, bet būtent realistiški tikslai išsekina labiausiai – jie neuždega, neįkvepia, o tik reikalauja pastangų”, – dalijasi Asta Raudonienė.
Jos teigimu, saugius tikslus verta keisti drąsesniais – jie išjudina, pažadina smalsumą ir sukuria energiją, kurios pakanka ne vienai sausio savaitei.
„Įdomu tai, kad ir mažiau konkurencijos būna ten, kur drąsiau svajoti. Drąsūs tikslai priverčia mąstyti kitaip, veikti kitaip, išmokti daugiau. Kai tikslas kelia jaudulį, žmogus natūraliai ima ieškoti sprendimų, o ne laukti įkvėpimo. Tokie tikslai kuria pažangą savaime, nes žadina norą keistis, o ne pareigą tai daryti”, – pasakoja ji.
Tad naujų metų tikslai įprastai neveikia ne todėl, kad esame per mažai disciplinuoti. Jie neveikia, nes dažniausiai būna per saugūs, neautentiški, supainioti su užduotimis arba paremti problemomis, o ne norais.
Kai tikslai tampa drąsūs, tikri ir aiškūs, jie ne spaudžia, o kviečia. Ir tada metų pradžia tampa ne dar vienu pažadu sau, kurį sunku įgyvendinti, o kryptimi, kuria norisi judėti kiekvieną dieną.
