„Emily in Paris“ yra vienas tų serialų, kuriuos lengva kritikuoti ir dar lengviau žiūrėti toliau. Mes pastebime klišes, juokiamės iš nerealistiško Paryžiaus, ginčijamės dėl Emily drabužių, jos sprendimų, meilės trikampių ir darbo pergalių, kurios realiame gyvenime tikrai nebūtų tokios paprastos. Ir vis dėlto, kai pasirodo naujas sezonas, daugelis vėl spaudžia „play“.
Kodėl taip nutinka? Gal todėl, kad „Emily in Paris“ niekada ir neapsimetė dokumentika apie karjerą, meilę ar gyvenimą Prancūzijoje. Tai blizgus, spalvingas, kartais erzinantis, bet labai patogus pabėgimas. O kartais būtent tokio pabėgimo mums labiausiai ir reikia.
Kodėl serialas, kurį kritikuojame, tampa komforto zona?
Yra serialų, kuriuos žiūrėti reikia nusiteikti. Jie sunkūs, įtempti, verčiantys galvoti apie traumas, nusikaltimus, socialines problemas ar sudėtingus santykius. „Emily in Paris“ veikia kitaip. Serijos trumpos, siužetas juda greitai, spalvos ryškios, muzika lengva, o didžiausios dramos dažniausiai sukasi apie meilę, darbą, vakarėlius ir netinkamu metu pasakytus žodžius.
Tai nėra trūkumas. Po ilgos darbo dienos, po paskaitų, po sunkaus pokalbio ar tiesiog tada, kai norisi išjungti vidinį triukšmą, toks turinys tampa savotiška emocine antklode. Jis nereikalauja, kad būtum pasiruošusi kentėti kartu su personažais. Jis leidžia pailsėti nuo pasaulio, kuriame viskas nuolat rimta.
Mes žiūrime ne siužetą, o nuotaiką
Jeigu „Emily in Paris“ vertintume tik pagal siužetinę logiką, klausimų būtų daug. Kaip Emily taip greitai įsitvirtina Paryžiuje? Kodėl jos socialinių tinklų idėjos beveik visada suveikia? Kaip vienas žmogus spėja tiek daug dirbti, vaikščioti į renginius, įsimylėti, klysti ir vis tiek atrodyti lyg ką tik iš mados fotosesijos?
Bet šį serialą žiūrime ne dėl dokumentinio tikslumo. Žiūrime dėl jausmo. Dėl rytinės kavos terasoje, akmeninių gatvelių, drąsių derinių, spontaniškų sprendimų ir minties, kad gyvenimas galėtų būti šiek tiek gražesnis, spalvingesnis, lengvesnis. Tai nėra realybė. Tai nuotaika. Ir ji veikia greičiau nei logika.
Emily lengva teisti, bet dar lengviau atpažinti
Emily Cooper, kurią vaidina Lily Collins, dažnai atrodo per daug entuziastinga, per mažai kultūriškai jautri, per greitai kalbanti ir per drąsiai mananti, kad amerikietiškas optimizmas išspręs viską. Kartais norisi jai pasakyti: sustok, paklausyk, ne viskas sukasi aplink tavo idėją.
Tačiau būtent dėl to ji ir įdomi. Emily nėra idealus pavyzdys, kaip elgtis naujoje šalyje ar naujame darbe. Ji labiau primena tą mūsų dalį, kuri kartais per daug stengiasi, nori patikti, nori būti pastebėta ir bijo pasirodyti nepakankama. Mes ją kritikuojame, bet kartu kažką atpažįstame savyje.
Serialas parduoda ne Paryžių, o naujos pradžios fantaziją
Viena stipriausių „Emily in Paris“ fantazijų yra ne mada ir ne romantika, o galimybė išvykti ir tapti truputį kita savęs versija. Naujas miestas, nauji žmonės, naujas darbas, naujas stilius. Realiame gyvenime persikraustymas į kitą šalį reiškia dokumentus, nuomą, kalbos barjerą, vienatvę, finansus ir kultūrinius skirtumus. Serialas visa tai supaprastina, bet palieka labai patrauklią idėją: o kas, jei galėčiau pradėti iš naujo?
Ši fantazija ypač stipriai veikia tada, kai gyvenime jaučiame įstrigimą. Gal darbas nebeįkvepia. Gal santykiai neaiškūs. Gal draugų ratas pasikeitė. Gal tiesiog norisi priminti sau, kad pokytis įmanomas. Net jei ne Paryžiuje, ne su dizainerio rankine ir ne per vieną sezoną.
Kodėl apie jį taip norisi kalbėti?
„Emily in Paris“ gyvena ne tik ekrane. Jis gyvena TikTok, Instagram, memuose, mados analizėse ir draugių pokalbiuose. Žmonės žiūri serijas ir iškart komentuoja: ar taip tikrai rengiamasi? ar šitas sprendimas logiškas? ar Gabrielis vertas dėmesio? ar Mindy scena nebuvo per daug teatrališka?
Kritika čia tampa žiūrėjimo dalimi. Mes ne tik stebime serialą, mes jį aptariame. O kai turinys sukelia diskusiją, jis tampa dar matomesnis. Net neigiami komentarai kartais suveikia kaip reklama: jeigu visi kalba, norisi pačiai patikrinti, ar tikrai taip blogai, kaip sako. Ir dažnai po pirmos serijos seka antra.
Mada čia nėra praktiška. Ji yra emocinė
Jeigu ieškome tobulo kapsulinio garderobo pavyzdžio, Emily tikriausiai nėra geriausia mokytoja. Jos įvaizdžiai dažnai per ryškūs, per margi, per sudėtingi kasdienai. Tačiau jie primena vieną svarbią tiesą: drabužiai gali būti nuotaikos įrankis.
Serialo stiliaus pamoka nėra „renkis taip pat“. Ji veikiau sako: leisk sau vieną detalę, kuri keičia nuotaiką. Ryškus lūpdažis prie neutralaus švarko. Šilkinė skarelė prie džinsų. Neįprasti auskarai prie juodos suknelės. Vienas žaismingas akcentas gali padaryti daugiau nei pilnas naujas garderobas.
Įdomu ir tai, kaip seriale susiduria du stiliaus pasauliai: Emily maksimalizmas ir Sylvie prancūziška laikysena. Vienoje pusėje – spalvos, raštai, logotipai, netikėti deriniai. Kitoje – aiškus siluetas, kokybiški audiniai, mažiau detalių, daugiau pasitikėjimo. Geriausias sprendimas tikriausiai yra ne rinktis vieną pusę, o susikurti savo balansą.
Ar verta žiūrėti „Emily in Paris“?
Taip, jei nori lengvos, gražios ir greitos pramogos. Tai serialas vakarui, kai nereikia gylio, bet reikia spalvų. Kai norisi romantikos, mados, kelionių fantazijos, darbo intrigų ir situacijų, kurias smagu aptarti su drauge.
Ne, jei šiuo metu ieškai tikroviškos emigracijos patirties, sudėtingų charakterių ar lėto psichologinio siužeto. Tada serialas gali erzinti labiau nei džiuginti. Ir tai normalu. Ne kiekvienas turinys turi būti visiems.
Svarbiausia žiūrėti jį su tinkamu nusiteikimu. „Emily in Paris“ nėra realistinė karjeros instrukcija, tikslus prancūzų kultūros portretas ar gili psichologinė drama. Tai blizgus, greitas, kartais per saldus, bet labai lengvai įtraukiantis popkultūros pabėgimas. Ir gal kaip tik todėl jis veikia: ne todėl, kad įtikina, o todėl, kad trumpam leidžia pasijausti lengviau.
Kodėl mes vis tiek spaudžiame „play“?
Nes norime pabėgti, bet nenorime visiškai atsijungti. „Emily in Paris“ siūlo patogų lengvumą: pakankamai paprastą, kad leistų pailsėti, ir pakankamai kupiną konfliktų, kad nebūtų nuobodu. Mes galime juoktis iš Emily sprendimų, bet vis tiek laukti, kas bus toliau. Galime sakyti, kad viskas per saldu, bet slapta norėti dar vienos scenos prie Senos.
Gal ne serialas keistas, o mūsų poreikiai labai žmogiški. Mes galime pastebėti klišes, kritikuoti personažų sprendimus ir vis tiek mėgautis vaizdu, muzika, flirtu, mada ir lengvumu. Tai neprieštarauja viena kitai. Tai tik reiškia, kad turime ir kritinį mąstymą, ir norą pasvajoti.
