Net jei plačiuosiuose muzikos pasaulio vandenyse kažkas sugeba įvesti taisykles, tai underground‘as, arba lietuviškai – pogrindis, yra atviras ir laisvas visiems kuriantiems ir visiems besidomintiems.
Vis dėlto prisimenant praėjusius metus, norėjosi tarti pagarbos kupiną žodį darbščiausioms ir tikrai vertingais darbais sužibėjusioms asmenybėms ir kolektyvams iš tos muzikos kertelės, kuri nepelnytai paliekama anapus visuomenės dėmesio.
Savo nuožiūra, labai nuoširdžiai išrinkome kelis tikrai įsimintinus vardus ir pasidomėjome, kuo jie gyvena, ką vertina ir ką atneš šįmet. Jūsų dėmesiui – labiausiai įsimintinos praėjusių metų kelių underground‘o scenų grupės ir atlikėjai. Tegu tai būna tema ilgoms diskusijoms ir tegu atveria kelius naujiems atradimams.
Rimčiausias industrial/dark ambient projektas projektas – „Girnų Giesmės“, bei to paties autoriaus Lauryno Jukonio projektai „oro!oro!“ ir „Nulis“.
Praėjusieji metai „Girnų Giesmių“ autoriui Laurynui Jukoniui buvo itin darbštūs – jis išleido į pasaulį net tris albumus: „Tiems, kas budi už slenksčio“ ir kiek kitokius darbus – projekto „oro!oro!“ vardu – “Ilgesio rubikonai” bei projekto „Nulis“ vardu – savomis rankomis apipavidalintą – “2006.01.12”.
„Girnų Giesmės“ kadaise tapo pradžia lietuvių post industrial stiliaus gyvavimui. Savo kūryboje Laurynas per dešimtį veiklos metų aprėpė industrial, ambient, minimalistinės elektronikos ir kitas stilistikas, įkvėpė ne vieną pasekėją. Tačiau ir šiandien „Girnų Giesmės“ bei kiti darbai lieka unikalūs, nepakartojami ir nenuspėjami, pakeliui visiems, keliaujantiems pasąmonės link. Be to, savo kūryboje Laurynas neužmiršta ir archajiškų, baltiškų, folkloro elementų, kurie savaip žymi kiekvieną albumą nuo pat pirmojo. Pasidalinsiu labai įdomiu pokalbiu.
UrbaNation: Trumpai papasakok apie kiekvieną iš savo 2006’ais išleistų albumų, kurių, berods buvo trys. Kas juose yra svarbu tau?
Laurynas: Taip, šiais metais viešumon išleisti trys albumai. Nulis “2006.01.12” – visiškai industrinis albumas. Šiurkštus, skardus, įžūlus, masyvus ir ironiškas. Būtent ironija jame man pačiam ir patinka labiausiai. Jo nereikia ir negalima klausytis rimta mina. Jį galima padovanoti savo bosui ar giminaičiui gimimo dienos proga ir stebėti reakciją. Tai didelis malonumas. Ir tam tikras intelekto testas. Šyptelėjimas ar juokas yra teisingas atsakymas (juokiasi). Šiuo albumu aš tikrai pasitikiu, tiek jo garsu tiek apipavidalinimu. Net sakyčiau, kad tai vienas geriausių darbų iš tų, kuriuos teko paviešinti. Tiražas – tik 60 vnt, beje tik dėl to, kad pačiam karpyti autorinius rankų darbo viršelius tiesiog nėra kantrybės, o iš kitos pusės Lietuvoje galbūt ir šito kiekio yra per daug.
Kitas darbas – Girnų Giesmės “Tiems, kas budi už slenksčio”. Toks keistas, kreivas pavadinimas (juokiasi). Šį albumą sukurpti prireikė kokių maždaug trejų metų. Ir reikėjo nemažai pastangų, kad peržengčiau prieš tai buvusiųjų skambesį. Kurdamas ištryniau visus samplus, kurie pas mane tūnojo jau kokius penkis metus. Rezultatas – ir nuotaika kita, ir skamba kitaip. Muzikoje mažiau masės, daugiau atmosferos. Daugiau nieko negaliu pasakyti, nes tai gan neapčiuopiamas darbas, bet jaučiu, kad jis pavyko. Pavyko sukurti bendrą skambesį, albumo dinamiką, tam tikra nuotaiką, sakmės atmosferą.
Paskutinis – Oro! Oro! “Ilgesio rubikonai”. Tai skambesys tiems, kurie nebijo pasinerti į rudenišką nostalgiją, žavėtis dargana, prisiminti nemigą. Apskritai albumas, manau, patiks tikrai ne kiekvienam. Jei visa tai pavadintum ambient‘u, tai šito darbo „kabliukas“ ne svajose (kas neretai ambient‘e pasitaiko), o būtent pojūčiuose ir išgyvenimuose.
UrbaNation: Esi tituluojamas lietuvių post industrial stiliaus pradininku – kaip pats vertini šiuos metus, ką norėtųsi pačiam paminėti, kaip įsiminusius 2006-ųjų projektus/grupes/renginius?
Laurynas: Dėl koncertų – be abejo, Lietuvoje šiais metais džiugu buvo matyti „Troum“ ir visus „Nordic Audio Modern 2“ sąstatus. Tai buvo tikrai įspūdinga muzikos puota, verta aukščiausio įvertinimo. Dar verta paminėti „O’Paradis“ festivalyje „Kunigunda Lunaria“.
Projektus, kurie kažkiek rišasi su industrine ar elektronine muzika, būtų tikrai sunku komentuoti, pirma dėl to, kad dauguma atlikėjų yra geri bičiuliai, o antra – kiekvienas turi visiškai savitą skambesį. Todėl lyginti būtų netaktiška. Faktas tik tas, kad kuriančių stiprią muziką, nesivaikančių mados žmonių Lietuvoje yra, tik ne visi linkę viešintis. Bet kas domisi, tas randa, šiais laikais tai ne problema.
Nuo kitų scenų (metalo, punk, rock), deja, esu gerokai atitrukęs. Iš „gitarinės“ scenos, tiesa, išskirčiau „Obtest“ ir „Atalyja“ – turi jie parako, ugnies, idėjos. Dar žinau, kad pasitaiko tikrai įdomių dalykų IDM stiliaus aplinkoje.
UrbaNation: Kokie planai laukia ateityje, kur artimiausiu metu bus galima išgirsti „Girnų Giesmes“ ar kitą projektą gyvai ir su kokia programa?
Laurynas: Yra leidybinių planų, bet juos dar anksti viešinti. Gyviems gi pasirodymams kol kas pritrūksta entuziazmo. Vis tik pasiruošimas užima nemažai laiko, nes tiek anksčiau, tiek ir dabar laikausi nuostatos ruošti kiekvienam gyvam pasirodymui atskira setą – programą, kuri dažniausiai mažai ką bendro turi su albumuose skambančia muzika. Tai suteikia naujos patirties tiek klausytojams, tiek man pačiam.
Laukdami naujų Lauryno darbų ir vildamiesi ilgai netrukus jį vis dėl to pamatyti ir grojantį gyvai, pažadame žiniomis apie būsimus renginius pasidalinti ir su jumis.
Labiausiai nusipelniusi punk roko grupė – dr. Green
Šią ska-punk ir kitus stilius apimančią grupę gerbiame ne tik už itin aktyvią muzikinę, bet ir organizacinę veiklą, nekukliai pavadindami juos laisvais pankų scenos vedliais.
Pernai dr.Green atšventė 10-metį, paversdami jį audringu festivaliu daugiau nei 1000-iui žiūrovų. Ta pačia proga išleido “10 Green Years” rinktinį albumą, su kuriuo per 2 savaites trukusį turą apvažiavo Rytų bei Centrinę Europą. Vasarą grupės nariai kartu su kitais entuziastais suorganizavo spalvingą „pasidaryk pats“ festivalį “Darom’06”, kiek vėliau – savotišką revanšą “darDarom”. O rudenį jie dar spėjo pabuvoti Baltarusijoje ir jau ėmėsi 4-ojo grupės albumo įrašų.
Trumpai iš grupės istorijos:
“Grynai” pirmą kartą ant scenos užlipo 1996 – aisiais. Po kiek laiko legendiniame “Kablyje” Vilniuje duris atvėrė “pasidaryk pats” kultūros centras “Green”, aplink kurį būrėsi ir formavosi taip vadinamas “Vilniaus hardcore” judėjimas. 2003-ųjų pabaigoje neaiškiomis aplinkybėmis senajame “Green” klube kilo gaisras. Be daugybės kitų daiktų sudegė ir grupės instrumentai bei ten laikyti įrašai. Tuomet faktiškai viską jiems teko pradėti nuo nulio…
Kaip patys sako, dr. Green neprisiriša prie vieno muzikinio stiliaus, o stengiasi paimti tai, kas jiems yra įdomiausia ir likti ištikimi pankiškai “pasidaryk pats” (diy – do it yourself) mąstysenai. Grupė su ironija žvelgia į kasdienybės niūrumą ir dalykus, kurių paprasti, “normalūs” žmonės net nepastebi.
UrbaNation: Ką gero patys pastebėjote muzikiniame pasaulyje praėjusiais metais?
Domas, dr.Green vokalistas: Galima būtų išskirti merginų grupę „Zimbabve“. Jos išleido debiutinį savo albumą “Social Dump” (tiesa, tai buvo 2005-aisias), sugrojo “Ladyfest” festivaliuose Italijoje ir Vokietijoje bei suorganizavo pirmąjį tokio tipo festivalį Vilniuje. Merginos taip pat daug koncertavo Lenkijoje ir Vokietijoje. Kita įdomi grupė – „Toro Bravo“ išleido “Greatest Hits” rinkinį, susuko videoklipą “Vilniaus gatvės”, surinko naują sudėtį ir toliau neša street/oi!/punk vėliavą, po kuria buriasi ir naujosios grupės „Netvarkoi!“ ir „Wasted Bullets“. Iš naujųjų grupių daugiausia vilčių teikia vilniečiai „Bad Disposition“.
Paskutinės „dr.Green“ naujienos:
Kol kas grupė keliauja į Valmierą (Latvijoje) miksuoti netrukus pasirodysiančio albumo darbiniu pavadinimu “Culture Repair Collective”. O vasario 17-ą dieną visus kviečia į 11 GRYNŲ METŲ FESTIVALĮ “New Style” klube (ex-sporto rūmuose). Na ką gi, susitiksime ten!
Ryškiausia metalo grupė – „Andaja“
Šios baltiško metalo grupės sugrįžimas į sceną tapo vienu reikšmingiausiu 2006 metų įvykiu Lietuvos sunkiosios muzikos scenoje. Karingą black metal muziką su pagoniškos ideologijos vėliava atstovaujanti grupė daugiau nei metus buvo dingusi, bet metų pabaigoje sugriaudėjo keliais įspūdingais koncertais Vilniuje ir Klaipėdoje bei pristatė ypatingo dėmesio vertą kompaktinę plokštelę “Iš atminties”, išleistą muzikos leidykloje “Dangus”.
Kaip tik prisiminiau iškilmingą momentą, kai per gruodžio mėnesį vykusį “Velnių Malūno” festivalį “Andajos” vokalistas Levas griausmingai uždainavo “Anties” „Aš sutikau Naujus metus“, o kiti grupės nariai, rankose laikydami didžiules šaltas ugneles, vaišino publiką šampanu. Ach, kokie metai…
UrbaNation: Paklausiu to, kas šios apžvalgos proga yra svarbiausia – kokie šie metai atrodė tau pačiam?
Levas, „Andajos“ vokalistas ir klavišininkas: Man metai buvo labai keisti ir nenuspėjami. Visgi po traumos 3/4 laiko praleidau atskirai nuo pasaulio, kontaktuodamas su juo tik virtualia erdve. Taip buvo daug laiko skaitymams, savišvietai, taipogi rašymams, kūrybai ir visiems tiems malonumams, kuriems jo nebelieka tiek daug grįžus į aktyvų pasaulietinį gyvenimą. Paskui, be abejonės, sekė grįžimas atgal į Vilnių, su savais pliusais, savais minusais ir mėginimas gyvent pagal tuos išmąstytus ir per metus pamatytus principus. Taigi, buvo daug gyvenimo tiesų ir amžinų vertybių mokymosi. Tokie metai (šypsosi).
UrbaNation: Kokius muzikinius lietuviškus projektus/įvykius norėtųsi paminėti?
Levas: Po „Velnių Malūno“ norėčiau pagirti „Linoją“. Nuostabus projektas. Girdėjau juos pirmąkart, bet sužavėjo iki kaulų smegenų. Įdomių koncertų, renginių buvo daug, pavyzdžiui, „Nordic Audio Modern“, tas pats „Velnių Malūnas“.
UrbaNation: Kokios paskutinės grupės naujienos?
Levas: Paskutinės naujienos, tai, kad šiuo metu kuriami nauji kūriniai ir kiek ilsimasi po pakankamai įtempto koncertų grafiko gruodžio mėnesį.
O mums tuo tarpu bus smalsu išgirsti naująją programą.
Sužavėjusi neofolk grupė/atlikėjas – „Donis“
Žinomas post-folklorinės muzikos projektas „Donis“ šiemet daugeliui tapo metų atradimu ne tik pogrindyje. Tiesiog išgirdęs koncertuose ir albume „Bite lingo“ (leidykla “Dangus”)skambančią gilią lietuviškų karinių – istorinių dainų interpretaciją, atliekamą sodriu vokalistės Rasos Serros balsu ir papuoštą subtiliu elektroninės muzikos skambesiu, negalėjai likti abejingas. Be gausių koncertų, projekto autorius – klaipėdietis Donatas Bielkauskas – metų pabaigoje pristatė ir naują darbą – “Alexandreia” (leidėjas – “Autarkeia”). Jame užburiantis ambient skambesys susipina su Alwydos (Alvyda Stepavičiūtė) lūpose atgimusia Konstantino Kavafio poezija archajiška graikų kalba.
“Bite lingo” – penktasis jauno kompozitoriaus Donato Bielkausko darbas, muzikos kritikų vadinamas vienu brandžiausių. Senų, sunkių ir didingų amžių giesmės, pervertos karo netekčių ir moterų skausmo, grakščiai atgijo kaip niekad derėdamos su modernios muzikos akomponementu.
„Donio“ muzika netruko suskambėti ir teatro scenoje bei kino ekranuose. Šio ir ankstesnių albumų kūriniai skambėjo teatro “Aitvaras” spektaklio “Kario daina” premjeroje. Titulinė albumo daina iliustravo “AXX 2006 GĖRIS” konkursinį Šarūno Mačiulio filmą “Paskutinis lašas”. Džiugu, kad albumas “Bite lingo” sulaukė ir užsienio klausytojų bei žiniasklaidos dėmesio.
Su naujuoju albumu “Alexandreia” „Donis“ ėmėsi naujo iššūkio – sukurti muziką, kuri atspindėtų nepažįstamą antikos dvasią. Archajiški pučiamieji instrumentai, gili ir svajinga ambient nuotaika, lengvi būgnelio ritmai, žvangučiai. Beprasmiška būtų visa tai apsakyti žodžiais, kiekvienas klausytojas neeilinėje „Donio“ kūryboje rastų savo dalelę tiesos, apie ką ji.
Tačiau autorius ilgai neužsisvajoja prie nuveiktų darbų ir jau ruošia kūrybinę medžiagą dar vienam post-folkloriniam albumui. Donatas išdavė, kad dar nepaliks karo temos, tačiau pažadėjo kiek kitokias, audringesnes kompozicijas.
Naujoje programoje su Donatu ir toliau bendradarbiaus dainininkė Rasa Serra, kuri, beje, planuoja išleisti ir solinį albumą „Dangaus“ leidykloje. Taip pat vėl išgirsime gitaros meistro Jevgenij Sege intarpų bei Daivos Bielkauskienės valdomą smuiką.
Beje, šiais metais „Dangus“ dar perleis “Donio” albumą “Deinaina”. 1998 metais jis buvo išleistas paties Donato mažu tiražu kasetėje, o beveik po 10 metų jis atgims cd formate.
Tiesa, „Donis“ prasitarė, kad galbūt ir programą “Bite lingo” dar bus galima kada nors pamatyti atliekamą scenoje, tad jei dar neteko jos regėti – būkite budrūs.
Nustebinęs 2006-ų metų underground‘o glūdumos debiutas, netelpantis į jokius žanrų rėmus – OORCHACH
2006-ųjų pabaigoje laikinai pritilo kiek seniau išgarsėjęs ethno-industrial duetas “Lauxna Lauksna”, kol vienas grupės narys semia mokslus vokiečių žemėse. Tuo tarpu itin aktyvia koncertine veikla ir pirmu debiutiniu albumu „Prisimerkti“ publiką nustebino kitas dueto narys PoPo, pasirodęs su nauju, jei galima bandyti taip apibrėžti – „ritual ambient/industrial“ projektu „Oorchach“. Rūstus šiaurinis skambesys ir „tribal“ ritmai albumo klausytojus palydi į gaivališką vidinį pasaulį. Ne veltui 2006-ais metais „Oorchach“ koncertavo ne vienam dideliam savo scenos renginyje, projektą vertina ir drąsina publika, ekspertai bei UrbaNation redakcija, nepraleidusi progos pakalbinti patį PoPo.
UrbaNation: Papasakok apie projekto idėją, atsiradimą ir kas lėmė būtent toki skambesį?
PoPo: Na, net nežinau, ką čia pasakius (šypteli). Tokia forma, kokia yra dabar, susikristalizavo praeitų metų pradžioje Tai lyg savotiškas prieš tai kurį laiką vystyto projekto „Vilkduja“ persikūnijimas, įtakotas įvairių aplinkybių. Skambesio/idėjos klausimas susilieja į vieną, kadangi abudu dalykai išplaukia iš to, ką galima būtų pavadinti ritualu. Plačiąja prasme, be abejo.
UrbaNation: Nors tai labai asmeniška, gal gali trumpai pasidalinti mintimis, ką tavo muzika reiškia tau pačiam?
PoPo: Vėlgi, tai mano asmeninė apeiga, santykis su pa-Sauliu, neapibrėžtas bandymas įprasminti save. Bet gali būti, jog taip atrodo tik man (juokiasi).
UrbaNation: Ką reiškia „Oorchach“? (dar droviai paklausiu, kaip teisingai reiktų šį pavadinimą tarti).
PoPo: „Oorchach“ – taip Sibiro Chakasijoje vadinamas žiedas, kurį įveria veršiukui, norėdami jį atjunkyti nuo motinos. Šis pavadinimas tarsi pats savaime papuolė į mano akiratį, sužavėjęs savo daugiaprasmiškumu bei simbolika. Juolab, kad pati žiedo forma – apskritimas – savyje neša ne mažiau prasmių. O tariama taip kaip ir rašoma, su lietuviška „ch“ raide (juokiasi).
UrbaNation: Papasakok, kokie 2006-ieji metai atrodė tau?
PoPo: Ganėtinai amorfiški.
UrbaNation: Galbūt norėtum paminėti tau labiausiai įstrigusius projektus/grupes ?
PoPo: Visų pirma paminėčiau oro!oro!. Nors šiaip, mano sąmonėje kažkaip viskas nesiskirsto pagal metus… Tačiau ką vardinti yra, net jei dabar „ant staigiųjų“ neprisiminsiu. Pavyzdžiui, galėčiau paminėti FusedMarc, Lys.
UrbaNation: Žvelgiant į priekį, kokie planai laukia ateityje? O tuo pačiu – kada iš Vokietijos grįš antroji “Lauxna Lauksna” pusė ir ar vėliau gyvuos abu projektai?
PoPo: Pats svarbiausias planas yra tas, kurio aš dar nežinau. O be šito – tenka groti/ieškoti/(ne)žinoti. “Lauxna Lauksna” kolega grįžta vasarop, tačiau net ir dabar vyksta bandymai groti „per atstumą“.
Taigi, belieka palinkėti sėkmės kūrybos labirintuose, o mes lauksime, kada likimas vėl suteiks progą patirti gyvo, užburiančio „Oorchach“ pasirodymo įspūdį.
