Eilių skaitymas yra pati didžiausia atgaiva širdžiai. Jos sušildo vidų, padeda atsikratyti negatyvių minčių, išlaisvina iš kasdieninių bėdų verpeto, gelbėja atrandant save… Vėstant vakarams siūlome jaukiai įsitaisius namuose paskaityti PANELĖS autorės Kornelijos eiles, kurios palies kiekvieno skaitančio širdį.
Žvaigždės
Vėl pabėgus nuo visų,
Pasimetus tarp žvaigždžių,
Vėl bandai suprast save,
Kas gi dedas viduje.
Taip aplinkui čia ramu,
Nėra veidrodžių tuščių.
Viskas čia ne banalu,
Viskas tikra ir šviesu.
Naktyje ir vėl tamsu,
Ieškau sieloje namų.
Ir supratus kas esu,
Vėl blaškausi tarp žvaigždžių.
Paklydai
Jei paklaustum ką galvoju,
Ką naktim dažnai sapnuoju,
Atsakyt aš negalėčiau,
Tik šaltai tuomet tylėčiau.
Kas sapnai aš pamiršau,
Šiąnaktį vėl neužmigau.
Atrodo tarsi gyvenu,
Nors lovoj visad aš guliu.
Pramerki mėlynas akis,
Matai pro langą, jog tuoj lis.
Bandai suprasti kur suklydai,
Nors iš tiesų tu tik paklydai.
Slėpiu
Vėl užmerkiu aš akis,
Uždengiu delnais ausis.
Noriu būti svetima,
Šios visatos dalele.
Aš bandau save girdėti,
Viską nuo savęs paslėpti.
Nors aš viduje trapi,
Bet bandau išlikt stipri.
Jei kažkas girdėtų dangų,
Jei kažkam dar būtų brangu,
Jei bent kartą pažiūrėtum,
Naktį dangų gal girdėtum
Jūros jausmas
Žiūriu vėl į begalybę,
Nebaisi ten realybė.
Tiek daug atvirų laukų
Ir jokių kvailų minčių.
Ten kažkur labai toli,
Saulė kyla toj nakty.
Vėl nudažo juodą dangų,
Sieloje palieka randus.
Taip norėtus čia sėdėt,
Niekad, niekad nekalbėt.
Iš akių skaityt mokėt,
Sielą jūrai vėl išrėkt.
Meilė
Apsakyt man taip sunku,
Ką viduj dabar jaučiu.
Ilgėsį ir skausmą, laimę…
Pavadinkime tai meile.
